nesibučiuosiu
su tavim
brangusis Lermontovai
per aukštai

kai žemėj ir danguj
pūga drakonus vaikė
aš pamačiau tave
įbridusį
į liūdesį vandens
į mirtį
ir į gyvenimą
už žodį
spaudžiantį
bet skriejantį
kulka į taikinį

tavasis žvejas
smilgą virpino
o ji balsu raudojo
graudžią
skaudžią dalią
tikėkimės
žvejys ne trumparegis
ir tuo labiau ne kurčias

tiek mūšių
kraujo
ir aistrų
ne popierinių
o gyvų gyviausių
minties
širdies
ir vaizdo apimties
matei
mačiau

belangė
ne kliūtis
plazdėti

nesibučiuosiu
su tavimi
tik priglusiu