Senas magas nulipdė golemą
Ir į tamsią naktį jį paleido.
Ir nešas milžinas dilemą,
Jaučia šaltį molio veidu.
Verkia golemas sutemoj –
Meistras pamiršo įdėti jam širdį.
Niekas negali sugrįžti namo.
Balsą sutemos ištirpdė.
Sugrįžus namo aplanko dviprasmiškas jausmas,
Ten, kur negali sugrįžti golemas.
Nerimas sielas ir širdis supjausto.
Iš tamsos žvelgia akys negeros.
Senas meistras golemą nulipdė,
Bet atsisakė jam širdį įdėti.
Paklysta migloj kariatidė.
Golemo žingsnių negirdėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Bazas
Sukurta: 2014-03-23 23:06:56
Gal molinis, verkiantis, beširdis golemas nežino ko trokšta (nes jam neįdėjo širdies). Bet tarytum aplinka žino, kad jam lemta būti su kariatide. O ši savo ruoštu negali surasti beširdžio golemo, nes pati yra paklydusi migloje ir jai kelią galėtų parodyti tik jo širdies švyturys. Užburtas ratas.
Bet tada man kyla klausymas ar kariatidė turi širdį? Gal akmeninę... o gal jai nelemta vaikščioti ir ji visad paklydus toj pačioj vietoj
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-23 22:17:31
Verkia golemas sutemoj –
Meistras pamiršo įdėti jam širdį. > jei verkia, tai širdis yra.
Daugiau domina, koks kariatidės vaidmuo šioje situacijoje. Laiko visas dilemos kertes? Ar šiaip gražiai skamba?