Stūkso akmenys tylūs ir stebisi — šitaip raudoji!
Stovi laimė šalia prisidengusi elgetos šydu.
Nuvijai ją šalin! O manai, kad tai ji — nelaboji —
Lyg gyvatė vingri patyliukais iš glėbio išslydo.
Vis veji ją šalin, apkabindamas krutantį akmenį,
Lyg norėtum ir pats toksai šaltas ir tylintis tapti.
Bet širdis — ne akmuo! Karštais tvinksniais ji atmena...
Atmena! Kas budėjo ir laukė šalia tamsią geliančią naktį.
Tyli drebulės nuogos, nekrusteli miegantis vėjas,
Laukia laimė šalia, prisidengusi elgetos šydu.
Nesvarbu, kiek naktų raudomis ant akmens nutekėjo,
Tik sakyki, mielasai, ar raudos tau sielą pagydė?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-03-23 21:02:33
Labai jautru
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2014-03-23 19:58:48
Labai gražiai čia sudėjote iš tiesu patys ir nuvejam laimę, o po to dejuojam, bet kam gi kitam tai žinoti geriau nei "Laimužei", taigi ačiū, kad priminėte apie tai kaip reikia mylėti laimės angelą nes jis visuomet šalia, skaičiau knygą apie moteri Lorną kuri mato angelus nuo gimimo taigi ji sako, kad angelai mus labai myli ir saugoja tik mes jų nematome, neatstumkim laimės nes ji mus myli ;)
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2014-03-23 12:41:56
Gražu ir jautru, o eiliavimas be priekaištų.