Stūkso akmenys tylūs ir stebisi — šitaip raudoji!
Stovi laimė šalia prisidengusi elgetos šydu.
Nuvijai ją šalin! O manai, kad tai ji — nelaboji —
Lyg gyvatė vingri patyliukais iš glėbio išslydo.

Vis veji ją šalin, apkabindamas krutantį akmenį,
Lyg norėtum ir pats toksai šaltas ir tylintis tapti.
Bet širdis — ne akmuo! Karštais tvinksniais ji atmena...
Atmena! Kas budėjo ir laukė šalia tamsią geliančią naktį.

Tyli drebulės nuogos, nekrusteli miegantis vėjas,
Laukia laimė šalia, prisidengusi elgetos šydu.
Nesvarbu, kiek naktų raudomis ant akmens nutekėjo,
Tik sakyki, mielasai, ar raudos tau sielą pagydė?