Toli toli, už žalio miško,
pavargusi saulė jūron tiško.

Baltijos bangos ją siūbavo,
prisnūdo ji ir susapnavo

Nakties padangę labai juodą
ir šaltį, stingdantį į gruodą.

Šviesa mėnulio buvo dingus,
dangaus skliautas paslaptingas.

Saulę baimės šiurpas toks nukratė,
kad ji pabudo ir pamatė –

Baltijjos lašai kur krito,
tenai žvaigždžių šimtai nušvito.

Ir darės miela žvelgt į dangų,
kur tartum vaizdas iš rojaus lango.

Akis primerkus stebėti ėmė,
kol vandenys saulę visą apsėmė...