Saulės sapnas
Toli toli, už žalio miško,
pavargusi saulė jūron tiško.
Baltijos bangos ją siūbavo,
prisnūdo ji ir susapnavo
Nakties padangę labai juodą
ir šaltį, stingdantį į gruodą.
Šviesa mėnulio buvo dingus,
dangaus skliautas paslaptingas.
Saulę baimės šiurpas toks nukratė,
kad ji pabudo ir pamatė –
Baltijjos lašai kur krito,
tenai žvaigždžių šimtai nušvito.
Ir darės miela žvelgt į dangų,
kur tartum vaizdas iš rojaus lango.
Akis primerkus stebėti ėmė,
kol vandenys saulę visą apsėmė...