Juk yra toks esminis kvietimas
Iš dangaus kai seki nors į pragarus,
Kai rėki, nors gerklė jau užkimus –
Garso nėr, tiktai lūpos kad praviros,
Kai tirpsti ir varvi, ir garuoji –
Pamainai kažkelintą pavidalą,
Nes ko reikia, paprašo geruoju
Ir sulos vis į kraują tau įpila.
Skruostai rausta droviu pražydėjimu,
Nes gyvų pašaukimas derėti.
Mintys kupa keisčiausiom idėjom
Ir darbai šaunumu užsikrėtę.
Štai tada netoli net į pragarus,
Kai yra toks esminis kvietimas,
Po jausmų kada durys tik pradaros,
Kai sutemus prie lango dar rymai.
Slenka ilgos kaip šimtmečiai dienos,
Kai sulos nieks į kraują neįpila.
Danguje dyla vienišas mėnuo.
Nebekinta raukšlėtas pavidalas.
Ko sustingo rodyklės neramios?
Kaip iš miego gaidžiai nepabudina?
Veiksmas baigias tradicinėm dramom –
Išeini. Ten, kur kviesti nebūtina.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-20 22:24:55
:) Šiaip tai juntu ironiją.
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-03-20 14:03:26
Pritariu - dar pabūkim.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-20 11:47:27
Gamta bunda...sula bėga...dar pabūkim
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2014-03-20 09:12:00
Ir aš pasigrožėjau...
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2014-03-20 07:45:05
Pasigrožėjau. Pati eilėraščio prasmė taip gražiai atsiskleidžia...