Juk yra toks esminis kvietimas
Iš dangaus kai seki nors į pragarus,
Kai rėki, nors gerklė jau užkimus –
Garso nėr, tiktai lūpos kad praviros,
Kai tirpsti ir varvi, ir garuoji –
Pamainai kažkelintą pavidalą,
Nes ko reikia, paprašo geruoju
Ir sulos vis į kraują tau įpila.

Skruostai rausta droviu pražydėjimu,
Nes gyvų pašaukimas derėti.
Mintys kupa keisčiausiom idėjom
Ir darbai šaunumu užsikrėtę.
Štai tada netoli net į pragarus,
Kai yra toks esminis kvietimas,
Po jausmų kada durys tik pradaros,
Kai sutemus prie lango dar rymai.

Slenka ilgos kaip šimtmečiai dienos,
Kai sulos nieks į kraują neįpila.
Danguje dyla vienišas mėnuo.
Nebekinta raukšlėtas pavidalas.
Ko sustingo rodyklės neramios?
Kaip iš miego gaidžiai nepabudina?
Veiksmas baigias tradicinėm dramom –
Išeini. Ten, kur kviesti nebūtina.