Nežinau – ar tai buvo paklydęs likimas,
Ar tiesiog spindulys nusileido į saują,
Kai nutilo šiaurys dar nuo vakar užkimęs
Ir kažkas prasidėjo iš naujo... Iš naujo
 
Vėl tiksėjo sekundės ir laikrodžiai pyko,
Kad negali pavyt besišypsančią dieną.
O minčių – laiko dulkių – daugiau nebeliko,
Tarp žmonių minioje nebesijaučiau vienas.
 
Tiesė ranką kaštonas ir debesys plaukė
Tik balti be šešėlių ant upės paviršiaus.
Braidė pūką padangės liekna juodaplaukė,
Akyse išskaičiau jos: „Tavęs nepamiršiu.“.
 
Ir tada lyg pavasarių šimtas sugrįžo –
Praeitų, nelauktų, tų, kurių nežinojau...
...................................................................
 
Ak, keistuoli likime ant tirpstančio ižo,
Nejau krantą radai, nors tu jo neieškojai?