Nežinau – ar tai buvo paklydęs likimas,

Ar tiesiog spindulys nusileido į saują,

Kai nutilo šiaurys dar nuo vakar užkimęs

Ir kažkas prasidėjo iš naujo... Iš naujo

 

Vėl tiksėjo sekundės ir laikrodžiai pyko,

Kad negali pavyt besišypsančią dieną.

O minčių – laiko dulkių – daugiau nebeliko,

Tarp žmonių minioje nebesijaučiau vienas.

 

Tiesė ranką kaštonas ir debesys plaukė

Tik balti be šešėlių ant upės paviršiaus.

Braidė pūką padangės liekna juodaplaukė,

Akyse išskaičiau jos: „Tavęs nepamiršiu.“.

 

Ir tada lyg pavasarių šimtas sugrįžo –

Praeitų, nelauktų, tų, kurių nežinojau...

...................................................................

 

Ak, keistuoli likime ant tirpstančio ižo,

Nejau krantą radai, nors tu jo neieškojai?