Patvory mėtos laikrodžių akys,
Jie nemato, kur eiti ar stoti.
Mūsų būtį pažadina garsiai
Tas vienintelis, mirtinas šokis.

Aš jaučiu kaip lėtėja greitumas,
Kiekviena valanda  – tik atgal.
Mes artėjam prie savo baigtumo:
Verkt nereikia, taip pat ir maldaut.

Mums paduotas suplyšęs takelis,
Iš kurio slenka – „dar prieš akis“,
Ir nubaudžia nemylimos rankos:
Nei jauni, nei seni – vieniši.

Susiraizgę neatraizgomi siūlai,
Minotauras neras išėjimo,
Hanibalas nepereis per Alpes,
Aleksandras netaps piligrimu.

Mes nevirsim valdovais, nes Knosas –
Tik nutrūkusio siūlo nata,
Tiktai aidas, paniręs į niekur,
Tiktai dar vienas „čia ir dabar“.

Mes ieškosime darbo stovyklų,
Dievų miškas atstos šventyklas,
Be konteksto: suplyšęs ir piktas
Saulės dievas, pakrikštytas Ra:

Dalins šviesą iš plokščiaekranių;
Pasimelskim už tai, ko tu nori,
Viskas nauja ir dar nepatirta:
Vėl frustracija – amžinas rojus.

Archimedai nejudina žemės,
Mazgas užveržtas: Gordijus gyvas,
Klaidos traukiasi einant į priekį,
Ir didėja, kai lauki dievybių.

Nes dievybės dirbtinėmis krūtimis,
Anoreksijos perkreiptu veidu –
Plačiai šypsos – Edipo kompleksas:
Paversk laimę Aukščiausiu Couture‘u.

Susintetintas net ir gimimas,
Visagalės gyvatės pagalba –
Dabar galima traukyt likimą:
Net šėtonui uždėt Dievo galvą.

Mūsų pergalė – jų pralaimėjimas:
Išvaryti atgal į miškus –
Jie gyvena, o mes – egzistuojam:
Nesimylim – gaminam vaikus.