Dievų mirtis: žmonių išnykimas, arba kaip mes tapom negyvais dievais
Patvory mėtos laikrodžių akys,
Jie nemato, kur eiti ar stoti.
Mūsų būtį pažadina garsiai
Tas vienintelis, mirtinas šokis.
Aš jaučiu kaip lėtėja greitumas,
Kiekviena valanda – tik atgal.
Mes artėjam prie savo baigtumo:
Verkt nereikia, taip pat ir maldaut.
Mums paduotas suplyšęs takelis,
Iš kurio slenka – „dar prieš akis“,
Ir nubaudžia nemylimos rankos:
Nei jauni, nei seni – vieniši.
Susiraizgę neatraizgomi siūlai,
Minotauras neras išėjimo,
Hanibalas nepereis per Alpes,
Aleksandras netaps piligrimu.
Mes nevirsim valdovais, nes Knosas –
Tik nutrūkusio siūlo nata,
Tiktai aidas, paniręs į niekur,
Tiktai dar vienas „čia ir dabar“.
Mes ieškosime darbo stovyklų,
Dievų miškas atstos šventyklas,
Be konteksto: suplyšęs ir piktas
Saulės dievas, pakrikštytas Ra:
Dalins šviesą iš plokščiaekranių;
Pasimelskim už tai, ko tu nori,
Viskas nauja ir dar nepatirta:
Vėl frustracija – amžinas rojus.
Archimedai nejudina žemės,
Mazgas užveržtas: Gordijus gyvas,
Klaidos traukiasi einant į priekį,
Ir didėja, kai lauki dievybių.
Nes dievybės dirbtinėmis krūtimis,
Anoreksijos perkreiptu veidu –
Plačiai šypsos – Edipo kompleksas:
Paversk laimę Aukščiausiu Couture‘u.
Susintetintas net ir gimimas,
Visagalės gyvatės pagalba –
Dabar galima traukyt likimą:
Net šėtonui uždėt Dievo galvą.
Mūsų pergalė – jų pralaimėjimas:
Išvaryti atgal į miškus –
Jie gyvena, o mes – egzistuojam:
Nesimylim – gaminam vaikus.