Kol liepsnoja geismų ir troškimų, ir alkio ugnis,
Dar tu gyvas esi ir gali sutiktuosius atjausti,
Pasidžiaugti dėl to, kad kryptingai per laiką plauki –
Net ir šnabždamos maldos pakliūva į Viešpaties ausį.
Kūno sopės, kai perkopi brandą, yra tik ženklai,
Jog ir tu pamažu susilieji su kintančiu Vieniu.
Jei ir spurdi, ramiau, nes daugiau apie dėsnius ir tvarką žinai –
Dar nėra išimties, kad ko nors nestatytų prie sienos.
O meniu punktai du – gal paslaugiai užrišti akis,
Ar žiūrėsi tiesiog į atskriejančią mirtiną salvę?
Sutiktų atjaustųjų plačiai pasiskleidęs būrys
Renkas žiedlapiais minkštinti skiedrų kietoką pagalvę.
Apgailės, apraudos. Ne tave, o kas jie nuskriausti,
Prie paminklo akmens – ne glėby šiltame prisiglausti.
Kai virsti pelenais, tiktai ašarų drėgmę sezoną ne vieną geri –
Kaip kitaip pats velėna šviežia apsitrauksi?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-03-12 10:43:04
Man labai įdomus tas kintantis Vienis, toks filosofinis dalykėlis, apie kurį norisi dar pakalbėti, pamąstyti....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-12 08:29:16
Pavasaris kabina jausmais iki pat pašaknų...
...gyvenkim, kol gyvi...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-11 23:34:41
Toks uch... Nuo liepsnos iki akmens, nuo geismų iki raudų. Gerai.