Kol liepsnoja geismų ir troškimų, ir alkio ugnis,
Dar tu gyvas esi ir gali sutiktuosius atjausti,
Pasidžiaugti dėl to, kad kryptingai per laiką plauki – 
Net ir šnabždamos maldos pakliūva į Viešpaties ausį.

Kūno sopės, kai perkopi brandą, yra tik ženklai,
Jog ir tu pamažu susilieji su kintančiu Vieniu.
Jei ir spurdi, ramiau, nes daugiau apie dėsnius ir tvarką žinai – 
Dar nėra išimties, kad ko nors nestatytų prie sienos.

O meniu punktai du –  gal paslaugiai užrišti akis,
Ar žiūrėsi tiesiog į atskriejančią mirtiną salvę?
Sutiktų atjaustųjų plačiai pasiskleidęs būrys
Renkas žiedlapiais minkštinti skiedrų kietoką pagalvę.

Apgailės, apraudos. Ne tave, o kas jie nuskriausti,
Prie paminklo akmens –  ne glėby šiltame prisiglausti.
Kai virsti pelenais, tiktai ašarų drėgmę sezoną ne vieną geri – 
Kaip kitaip pats velėna šviežia apsitrauksi?