Apsigobus močiutės skara,
Laiminga po kiemą lakioju.
Tik an upės jau liepto nėra
I pro sodą negrįžta senolė,
Gėlėta kartūno suknia,
Per pečius batelius užsimetus.
Gurbuty zuikių dovana,
O kišenė – ražančius apšepęs.
Už alyvų, an kraigo stubos,
Malūnėlis da birbdamas moja.
I išnyra iš amžių miglos
Mintimis atgaivyta tikrovė.
Kapsė
2014-03-06 17:50:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algmar
Sukurta: 2014-03-13 17:06:10
Štai šis įrašas be jau komentaruose pastebėtų kitų teigiamybių pasižymi įdomia inteligencija: autorė gerbia savo tarmę ir nelaiko jos bendrine kalba. Dėl to sukuria gražių originalių dalykų.
O neišmanymas ir tapatinimas gan paplitę tarp piliečių už Nemuno.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-03-09 19:05:07
Ir parašyta, ir įgarsinta puikiai...
Labai patiko!
Sėkmės Jums :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-07 15:51:14
Gera girdėti :) ...močiutės skara kelia šiltus prisiminimus...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-03-07 09:23:05
puiku
Vartotojas (-a): Raistinė
Sukurta: 2014-03-06 22:20:14
Taip jauku po ta močiutės skara...gražu