Apsigobus močiutės skara,
Laiminga po kiemą lakioju.
Tik an upės jau liepto nėra
I pro sodą negrįžta senolė,
Gėlėta kartūno suknia,
Per pečius batelius užsimetus.
Gurbuty zuikių dovana,
O kišenė – ražančius apšepęs.
Už alyvų, an kraigo stubos,
Malūnėlis da birbdamas moja.
I išnyra iš amžių miglos
Mintimis atgaivyta tikrovė.