Ar tu jauti, ar tu žinai,
kad mėlyni svajų sparnai
skraidina mus ten toli,
kur buvome dar vaikai...

Matau save prie seno svirno,
prie šulinio tėviškės kieme.
Priemenėje prie akmeninių girnų
ir pamirštam dainos posme.

Dar daug kur prisiminimuose esu,
bet daug kas jau ir išblėso.
Matau — lauko ramunes nešu —
prisiminimai slenka iš lėto.

Plauk, prisiminimų laive,
tik iš kelio neišklysk,
kad Amžiną šalį pasiekčiau,
ir nereikėtų vėl suklyst...