Jau ir pasitinka eilutė su lengva šypsenėle, nors nieko čia juokingo nėra. Bet nėra ir tragiško, tik būsena, pro kurią vis kas nors ramiai tikrai nepabaigiamai teka. Žmonės, kūriniai, dienos, tiesiog gyvenimas nieko neforsuojant. Šios būsenos turinys – nesuardomas (todėl tik seku regimomis eilutėmis, bet apsakyt negaliu). Tarp žmonių yra grandinėlės jungtis Tie, sukabinanti dukras, princus, sūnus, išvedanti tolyn, tolyn...  Mintys kyla, žemė kojas prilaiko, bet esybė jau šviesioje ramybėje. Kas bus, tas bus, gal ir kaktusą teks jaukintis, bet apskritai padėtis – kasdieninė palaimingoji. Ką Tie Jie besakytų, kas bevyktų.

Ši būklė primena Nuolatinę pilnatvės ekstazę, tik ten belgas tarp aiškesnių polių, kažko rimtesnis, čiagi pašėlesnis, širdimi labiau kyla į pienių jūrą paskui taksiuko šypseną ir maskatuojančias ausis. Bet abiem atvejais juntama požiūrio tąsa ir vientisas viskas.

Eilėraštis – iš suvokimo ir atlaidumo, negrąžant rankų, pernelyg ir nedžiūgaujant, levituojant, gyvenant, ir viskas tąsiose dienose gerai tada.
Žodžiai, kaip visada, paprasti, forma lengva, išvien asociacijos. Jau susipainiojau savo išvedžiojimuose. Gyvenimo filosofiją pakomentuoti vargu ar įmanoma.