Dabar esu ramus kaip tikras belgas,
Kaip užsimerkęs saulėje budistas,
O tąsios dienos taip viltingai velkas,
Į nugarą seniai kvėpuoja viskas.
 
Seniai jau mano dukros išvarvėjo
Už užjūrio aukštų gracingų princų,
Tie sūnūs kulkomis išskrido, vėju...
Jų bruožų greitai nebeprisiminsiu.
 
Net knygos ir eilėraščiai pakilo
Į tobulesnį dangų, rašto rojų?
Tik žemė prie manęs tvirtai prikibo:
„Palauk, dar pažiūrėsim į rytojų!“
 
Nuo šiol šunelį (taksą) prisirišęs,
Be rūpesčių braidau po pienių pievą,
Jie rodo: „Štai žiūrėk, šiek tiek pamišęs –
Ramus kaip tikras belgas visą dieną!“
 
- - -
 
Lėtai aš iš dėžutės išsitraukiu
Tą paskutinį mėtinį saldainį,
Palangės kaktusą paglostau, laukiu,
Kol vakaras suskleis pilnatvės dainą.
 
- - -
 
Dabar esu ramus kaip tikras belgas.
 
2014 03 05
Nerijus Laurinavičius