-1-

Tądien iš darbo parėjau kaip visada įkaušęs ir labai nustebau atradęs kažkokį tipą, šlerpiantį mano barščius.
– Tu, ką, – sakau dirstelėjęs peleninėn ir joje išvydęs į blynus sutrintus mano mėgstamų cigarečių činčikus, – į vaflinę nesi gavęs? Kas tau leido mano šventus barščius montuoti ir aromatingus rūkalus šniaukti?
– Tavo pinda, – ramiai mostelėjo mano vištvagės link. Nepagalvokite, tokia ji nėra; vištvage aš bobą pavadinu tik didžiai susinervinęs. O būtent dabar taip ir atsitiko.
– Tu man paaiškink, – sakau savo vištvagei, – ko čia tas žiauberius į mano rolę įsijautė? Gal reikės priemonių imtis? Juk galiu ir tave palikti, pasiėmęs savo fizinį asmenį.
– Ką čia gąsdini su tuo savo fiziniu asmeniu? – iškart pakeltai pravėrė savo vištidę sena pirda. – Tas asmuo jau ir pats neatsimena, kada karžygiu buvęs. Jei nori, ir juridinį asmenį – kopūsto ant pečių pavidale – iškeliaudamas pasiimk. Kad čia nė kvapo neliktų.
Įžūliai nusispjoviau. Per kairį petį. Ir išėjau iš namų. Į parduotuvę cigarečių pirkti. Kartu su savo fiziniu asmeniu. O juridinio dirbtiną dalį – peruką – tyčia namie palikau. Antraip grįžus išmes kaip šunį į gatvę, prieš tai nuosavybės popierius savo vardu pasitvarkiusi...

-2-

Kitą vakarą iš darbo grįžau tyčia dar vėliau ir dar labiau įpezęs. Šįkart šlerpiančiam barščius jau neberodžiau jokio dėmesio. Su juo viskas aišku – tai netikrasis šeimos narys, pastoviai kapojantis mano brangiosios viralus. Tik peleninė šikart buvo tuščia – išvakarėse gerai pasimokęs, cigarų jau namie nebepalikau.
– Na, ką, maume? – pasiteiravau. – Barščius ir vėl sumontavai? Tik įdomu, kuo dabar užsirūkysi? Mat tave ciocė – imk vieną, pašniauk. O aš suvargęs einu liūliuko.
– Kažin, ar paliūliuosi... – lyg ir netyčia išsprūdo nusiminusiam naujajam bičui.
Vos tik pravėrus miegamojo duris, manęs vos negriebė aparpulis – lovoje šalia išsirengusios bobos gulėjo kažkoks nepažįstamas nudistas.
– O kas čia per kliedesys? – mano bučiuoklės apatinis stalčius taip ir liko praviras. – Sezonas Palangoje jau uždarytas, tai nejaugi dabar jis čia prieš dienos lempą kvarco spindulius gaudys?
– Čia tau ne kliedesys, o paprasčiausias invalidas, – paaiškino mano vištvagė. – Širdininkas. Suėmė priepuolis, tai spaudimą pamatuoti paguldžiau.
– Ach šitaip?! – užsiutau. – Na, štai ką: tu, širdininke greit pasislink ir man pariteto principu pusę lovos užleisk. O tu, kiaune, – čia aš kreipiausi į savo išrengtą „slogą", – širdininkui greitąją kviesk. Kol dar į jaščiką nesulošė. Nors mirti neturėtų – anava koks pagaikštis tarpu kojų styro!
Jiems „susisiaurinus”, išvirtau iš koto į lovą ir maloniai palūžau.

-3-

Eilinį vakarą mane parvilko visą gatavaitį. Dar gatvėje pro atvirą savo buto langą išgirdau kaukšint marširuojančių kareivių batus.
„Ragas man, – pagalvojau. – Čia ne koks širdininkas su barščiašlerpiu. Šitie mane su savo rikiuote negyvai užknis. Ir apie lovą tik pasvajoti tegalėsiu. O kas bus, jei prie bobos lieps eilę užsiimti?"
Dėl viso pikto pasiskolinau iš kaimyno sulankstutę (rus. „raskladuškę") ir tyliai įslinkau koridoriun.
– Ei, boba! – sukriokiau vištvagei. – Kur man prikristi pogulio, kad seksparadui netrukdyčiau? Ar tulike susirangyti galiu?
– Ką čia blūdiji? – iškišo savo susivėlusį inkilą manoji vėpla. – Namie juk nieko nėra.
Ir iš tikrųjų kambariuose nieko nebuvo. Pasirodo, žmona žiūrėjo laidą apie vokiečių marširavimus prieš II pasaulinį karą. Tai aš laimingas nuvirtau pataluosna, prieš tai savo pačiutę iš visos širdies ir plaučių karštai išbučiavęs...

-4-

Sekantį vakarą tyčia parėjau blaivas. Akys išsprogo ant kaktos, kai šalia savo kempės išvydau kažkokią čiučiundrą.
– Čia dabar? – vos atgavau žadą. – Nejau seksualinės mažumos? Žinau, Seime ką tik įteisino, užtat vakar mane, visai suvargusį, ant laiptų kaimynas nučirpino.
– Tai mano pusseserė iš Antarktidos. Rančą ten pardavė – dabar čia gyvens, – glamonėdama savo giminaitę (kažkodėl negrę) informavo mieliausioji.
– O tai kur tada aš? – pasidomėjau.
– Pas brolį, pas brolį... Pas bro-O-olį!!! – pašokusi iš lovos ir vanodama makačėku per strėnas bei šonkaulius, tarsi per tautinius skrabalus, įtikinamai „argumentavo“ pačiutė.
Taip dabar ir gyvenu – pas brolį. Paklausite, o kur brolis įsikūręs? Ogi po lietsargiu.

Voldemaras Zacharka