Santrauka:
brajyt — išdykauti,
kavajau — slėpiau,
tulanamės — glaudžiamės, glaustomės
Vis sakai, kad brajyt da nesliaviau,
Vis sakai, kad maną kasas abely,
Ale Tujai irgi dą nenusispjavei
In jaunystį mūsų sodą pakrašty.
Mes abu dą geriam savą vynų
I gyvenimu abudedu kasdien girti,
Kiek paskirta čierkų iš adynų,
Mes išgersma iki dugną paslapty.
Tujai man padavanajai dungų,
Savą pievų vis kavajau nuo Tavį
Šite ajam vis abudedu až runkų,
Kal ramulių pievaj suradai mani.
Aš dabajau vis in Tavą dungų,
Tu dabajai visų laikų in mani,
Insdabajys vis neši neši in runkų
Širdis dvi savam gyvenimą glėby.
Ašei—Tujai vis kap du špakiukai
Meiliai dą tulanamės savam lizdi.
Kažnų rytų, kap tiktai salalė teka,
Maną pievu su ramuliais prabrandi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-03-03 22:51:54
Gražiai tarmiškai nuskambėjo, toks truputį žaismingas, lengvas... Sėkmės konkurse
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-03-03 16:59:45
man rodas, kad šičia rašą užpalėnas...arba rakiškėnas
Graži, maną tėvą šnekta...Sekmęs konkursi
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2014-03-03 13:37:07
Nu graži čia apie du insmylėjusius špakiukus suraitėt. Jaučiasi pavosaris. Ki kurie žodži ti net man, ukštaitei, yra negirdėti. O dėl taip vadinamų barbarizmų nepergyvenkit- kai kom niekaip nedaeina, kad ukštaičių tarmei savo laiku labai dideli įtaku turėja lenkai ir slavai, todėl ir turim tokiu ir ne kitokiu tarmi. Bepigu žemaičiams- jų tarmė švari. Ale yra kaip yra.