Vis sakai, kad brajyt da nesliaviau,
Vis sakai, kad maną kasas abely,
Ale Tujai irgi dą nenusispjavei
In jaunystį mūsų sodą pakrašty.

Mes abu dą geriam savą vynų
I gyvenimu abudedu kasdien girti,
Kiek paskirta čierkų iš adynų,
Mes išgersma iki dugną paslapty.

Tujai man padavanajai dungų,
Savą pievų vis kavajau nuo Tavį
Šite ajam vis abudedu až runkų,
Kal ramulių pievaj suradai mani.

Aš dabajau vis in Tavą dungų,
Tu dabajai visų laikų in mani,
Insdabajys vis neši neši in runkų
Širdis dvi savam gyvenimą glėby.

Ašei—Tujai vis kap du špakiukai
Meiliai dą tulanamės savam lizdi.
Kažnų rytų, kap tiktai salalė teka,
Maną pievu su ramuliais prabrandi.