išbadėjusi tamsa

šliūkštelėki dar, lemtie,
nes išseko
gyvybės taurėj
saldžios apgaulės migla
 
tardamas įsakmų
„užvaldykite“,
buvai nenuoširdus
 
nesugebu pasisavinti
virpančios, plazdančios
akimirkos nuostabos
 
nors
žaibo rašmenys
sieloje negęsta,
ledokšniai neištirpsta
širdyje
 
vidurnaktyje blaškosi
šešėliais
vargana liepsna žvakigalio,
išsiliejusio
į vaško skulptūrą bežadę
 
liepsna šokteli,
užgęsta
 
dagtis ima rūkti
tiršta juodo rūko angimi,
išvingiuodama
iš anapus
nepažinius ženklus,
nykstančius aukštyje,
įskaitomus vien lemčiai
 
basas
per pažirusias žvaigždes
kaip pakelės išdrožto dievo
dvasia
Ražas

2014-02-24 08:00:57

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2014-02-24 20:00:10

Teisingas Laumelės komentaras ir palinkėjimas. Prisidedu ir aš.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2014-02-24 16:08:01

Te ištirpsta ledokšniai širdyje ir versme išsilieja gyvenimui...o eilės, tarsi žvakė, smilgstanti bejėgiškos vienatvės tamsoj...vaizdingai viskas...

Vartotojas (-a): Rudenė

Sukurta: 2014-02-24 12:57:25

/išsiliejusio
į vaško skulptūrą bežadę/
Tokia skaudi  tamsos lemtis... :))

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2014-02-24 09:34:51

Man labai gerai skaitėsi, vaizdinga kalba, įdomus pateikimas minčių