šliūkštelėki dar, lemtie,
nes išseko
gyvybės taurėj
saldžios apgaulės migla
 
tardamas įsakmų
„užvaldykite“,
buvai nenuoširdus
 
nesugebu pasisavinti
virpančios, plazdančios
akimirkos nuostabos
 
nors
žaibo rašmenys
sieloje negęsta,
ledokšniai neištirpsta
širdyje
 
vidurnaktyje blaškosi
šešėliais
vargana liepsna žvakigalio,
išsiliejusio
į vaško skulptūrą bežadę
 
liepsna šokteli,
užgęsta
 
dagtis ima rūkti
tiršta juodo rūko angimi,
išvingiuodama
iš anapus
nepažinius ženklus,
nykstančius aukštyje,
įskaitomus vien lemčiai
 
basas
per pažirusias žvaigždes
kaip pakelės išdrožto dievo
dvasia