Apglė́by laikom kõ sẽniai netùrim,
Õ tàs głėbys dár šil̃tas ir̃ brangùs

Ar nėra teip ir su tarmiška uturka?

Labai gražus darbas

O aš galvojau, kad tik mes, žemaičiai, esam Lietuvos prancūzai... :)

         Labai gražus Raistinukės eilėraštis ir labai  tinkamas konkursui.
 
         Ir ypatingai turime atkreipti dėmesį, kaip rūpestingai tarmiškas kūrinėlis pateiktas skaitytojui – lyg paveikslas parodai. Rašyba apgalvota, suprantama, tiksli ir vaizdi – kiek rašyba vaizdi būti gali. Tokia rašyba atkelia kiemo vartus dzūkams pažinti, jų kalbą suprasti, pamėgti.  Tai tobula priešingybė žemaičių samogitinei rašybai – ta samogitinė spygliuota tvora užtveria Žemaitiją nuo kitatarmių... Gal to ir norėta? Šimtą metų darbavosi žemaičiai, ir sukūrė šimtmečio niekalą. Tikriausiai nebuvo pasaulio lingvistikoj kito tokio konfūzo.
         Nagi pabandykit samogitinės naudotojai pasirodyti taip, kaip Raistinukė. Neišeis! Turėsit sugalvoti savo naują rašybą žemaitišką. Ir tai visai nesunku – pasižiūrėjus į Raistinukės pasiekimus.
         Buvo prošvaistė – Ramunės naudota rašyba. Bet ten gadino reikalą prastai taikyta nosinė, pvz.,  „Mamutę“ – žiūri kas čia?.. kol išsiaiškini, kad čia gi naudininkas, reikėjo rašyti „Mamutē“.
 
         Manau, reiktų nerašyti diakritinių ženklų kur nebūtina, pvz., „põ rūgščiaĩs asiū̃kliais“. Tai nukreiptų dėmesį ten, kur jo labiau reikia, būtų tekstas aiškesnis.
 
 

Ty plaũkė vir̃š rugių̃ tė́vo kepùrė,
Põ kójom – žýdzincis gėłėj dangùs,

Toki prisiminimai i mani apeme...

Žavi tarmiškumas, tie reti žodžiai.