Ji gulėjo lovoje savo tamsiame kambario kampe, net nenusirengus, nes, sakė, taip būsią greičiau. Jau artėjo ketvirta  valanda, netrukus turėjo švisti, todėl aš priėjau ir ją pažadinau. Ji atsimerkė, užsimerkė, tada šyptelėjo ir atsėdo.
- Maia, nėra laiko.
Mes visada buvome tik vaikai juokingais vardais iš keistos šeimos, užsimaukšlinę storas žiemines kepures ir besinešiojantys kišeniuose po atsarginę porą suplyšusių pirštinių. Todėl ji vos išmokus kalbėti man pasakojo, kaip gerai ten, kur nėra mamos, prakiurusių praustuvių ir drėgnų kilimų. Dar kūdikystėje ji svajojo pabėgti, tačiau tai telikdavo svajone, kruopščiai suplanuota sąsiuvinyje, nubraižyta ant kėdės kojų ir nupiešta delnuose. Aš nesutikdavau jos lydėti, skolinti savo menkų santaupų, meluoti mamai ir dėtis nieko nežinančiu. Bet dabar jau ir pats pabodau šiems namams, čia besitrindamas dvidešimt metų, todėl kur nors dingti reikėjo.
- Kur mano suknelė?
Ji nusprendė dėtis suknelę,kurią jai padovanojo mama per aną gimtadienį, kai mes važiavome į senelio laidotuves. Padaviau suknelę, perbraukiau ranka nurikdamas nematomas dulkeles, ir iš už lovos ištraukiau didelį medžiaginį krepšį, su kuriuo mama vaikystėje mus leisdavo į klasės išvykas. Jis buvo pilnas prikimštas rūbų, antklodžių, maisto, knygų ir pieštukų.
- Eime.
Ji paėmė mane už rankos, žvilgtelėjau atgal, lovos buvo paklotos, Maia nusliuogė turėklu žemyn ir tylutėliai rakino duris.
- Palauk čia.
Aš įėjau į motinos kambarį, visada trenkiantį nelaistytais kaktusais ir išlygintais skalbiniais, ir užtraukiau užuolaidas. Ji gulėjo lovoje, apkarstyta šilkais, o raukšlės veide tykiai trūkčiojo. Pabučiavau ją į kaktą, švelniai braukiau tamsius plaukus ir sustojau tarpdury akimirkai. Atrodė, kad jos galvoje plazda drugeliai, toks tykus sparnų šlamėjimas tvyrojo aplinkui, ir aš apsisukau uždarydamas duris.
- Eini pagaliau?
Maia šlepsėjo gatve, buvo ką tik palyta, kaimyniniuose namuose tylu, tik iš toli ataidėdavo mašinų gausmo išgąsdintų paukščių skrydis. Ji atsisuko, tada nusišypsojo ir pabėgėjo į priekį.
- Eime eime eime! – ji šaukė. Ir jos plaukai bangavo kaip mūsų mamos kai kadais sėdėjom dviese pajūry ir vėrėm gintaro karolius. Ji pati buvo visai kaip mama, toks pat veidas, kol kas neužsigyvenęs raukšlių, rudos akys, kurios įtraukia ir nebepaleidžia, plaukai, suraizgyti kažkur žemiau pečių, šypsena, priverčianti aplinkinius nuščiūti ir rankos, tokios gražios, tokios švelnios, glostančios orą kartkartėmis.
- Maia! Maia, neik ten...
Ji sustojo prie namo kampo, už kurio stovėjo traukinių stotis, ir pakėlė akis į mane. Pirštu bedžiau į siaurą numintą takelį pievoje. Ji klusniai nustipseno juo, taip greitai, kad nespėjau paliesti jos garbanų ir įsitikinti, kad ji vis dar tokia pat kaip mama. Mes sustojome prie išsišakojusių bėgių, vedančių nežinomomis kryptimis. Maia klestelėjo ant didelio akmens, šypsojo, truputį nervingai, visai kaip motina, ir kramtė apatinę lūpą.
- Kur mes?
- Iš čia mus paims traukinys.
- Kodėl ne iš traukinių stoties, kaip visus kiek normalesnius žmones? – ji spardė žolėm aptrauktą skaldos sluoksnį ir kėlė viršun dulkių debesėlius. Aš nieko neatsakiau, mintimis sekiau dvokiančius traukinio dūmus tolumose. Jie artėjo ir aš netrukus galėjau matyti mažus debesėlius virš eglių viršūnių.
Važiavome tol, kol mašinistas liepė išlipti. Buvo vėl tamsu, aš net neįsivaizdavau, kur mes esame, tačiau tikinau Maią, kad viskas gerai. Ji žiovavo ir, mums prisėdus ant šiukšliadėžių kažkokiam parkely, aš ją turėjau vis šnekinti, kad neužmigtų. Laikrodžio neturėjau. Vos pradėjo švisti patraukėme į miesto centrą su viltimi kur nors apsistoti. Pigiai. Vedžiojau ją ratais, aplinkkeliais, pro skalijančius šunėkus ir nusigėrusius valkatas. Kai pro mus pradėjo miniomis brautis žmonės, skubantys nežinia kur, pasukau į pirmą pasitaikiusį pastatą su užrašu „Išnuomojame kambarius“. Galvojome, kad patekome į rojų. Ji sukosi aplink stiklinį staliuką ir kėdės išraižytomis atkaltėmis. Aš norėjau eiti. Moteriškė, pasirodžiusi tarpduryje, buvo nejauna, tačiau miela ir apsirengusi beveik taip, kaip Maia.
- Pigiau nerasit, - sakė.
Aš sutikau. Nors kaina buvo pernelyg didelė. Maia šypsojo, pagriebė raktus ir užbėgo aukštyn. Nusekiau. Ji stovėjo vidury purvino koridoriaus, kurio kampe vyto gėlė, ir atsisuko savo nustebusiu veidu. Tada sugraibė raktus, įkišo į spyną, kelis kartus pasuko, stūmė duris nuo savęs ir atšlijo kelis žingsnius manęs link. Kambarys buvo pustuštis, su keletu sulūžusių dėžių ir pora čiužinių.
Mes bent turime savo nuosavus namus, - paglosčiau jos petį. Atsidavė pakalnutėmis, motinos kvepalais, ir aš atsitraukiau. Ji kreivai vyptelėjo, nubėgo, krito ant čiužinio. Pro menką saulės šviesą, kuri krito įkypai kambario pro nedidelius grotuotus langelius, matėsi pakilusios dulkės.
Nieko neveikdami pragulėjome toje klaikioje skylėje keletą dienų. Paskui ji nusprendė susirasti kokį lengvą darbelį kavinėje, kad galėtume sumokėti nuomą. Aš likdavau namuose vienas, mąstydamas, kaip kraustosi iš proto mūsų vargšė motina, ir dėl to grauždamas save. Maia grįždavo vėlai, jau būdavo prietema, mes susėsdavome ant čiužinio ir klausydavomės radijo programų. Aš uosdavau jos vėsius plaukus, o ji nervingai sukikendavo, kai pabučiuodavau į skruostą ir primindavau panašumą su motina. Paskui ji užmigdavo, įsikabinusi pagalvės kampą, ir aš švelniai kedendavau jos plaukus, puošdamas mažučiais segtukais, gėlių žiedeliais ir džiovintomis žolelėmis. Skaičiuodavau, kiek joms trūksta iki gyvenimo, iki tol, kol jos vėl bus žalios kur nors laukuose, kedenamomis vėjo. Ji pabusdavo kai nuklodavau jos veido baltumą tais kvepiančiais žolynais, nusipurtydavo, liepdavo man miegoti. Prisislinkdavau savo čiužinį, braukdamas grindis, tylutėliai apsivydavau jos kaklą ir panirdavau į sapnus. Ji pabusdavo, išeidavo, o aš gulėdavau kvėpdamas nuo pagalvės tylą jos lūpų ir tamsą nakties.
Pamažu aš ėmiau jos nekęsti suprasdamas, kad ji visai ne mano motina, tik Maia, maža gera sesutė Maia, iš manęs atėmusi meilę ir sugražinusi vaikystės skausmą. Tik akimirkos silpnumo pagautas tai padariau. Po kelių savaičių, o gal dienų, gal net mėnesių, ji sėdėjo apverktu veidu ir sutaršytais plaukais, tyliai kūkčiodama.
- Tu niekada nieko nesugebi padaryt gerai. Po velnių, tuomet kam tu išvis gyveni?
Ji trenkė kojomis į grindis, rankomis į dulkiną čiužinį, ir sukniubo ant grindų. Apkabinau ją, jaučiausi toks kaltas, mačiau savo motiną, sėdinčią tylomis, ir priverčiančią mane verkšlenti atsigulus ant švelnios jos suknelės.
- Mes grįšime namo, ir viskas bus kaip buvo, ir motina ant mūsų nepyks...
- Tau tik motina terūpi!
Ji pakilo ir pradėjo krauti rūbus į krepšį, tada čiupo savo sąsiuvinius ir knygas, subraukė plaukų segtukus į delną, įsispyrė į batelius ir nubildėjo laiptais žemyn. Aš pasivijau ją tik už kelių gatvių, lipančią į sausakimšą autobusą, ir sumokėjau už bilietus. Ji nekalbėjo ir net nežvilgtelėjo į mane, tik pamačiusi mūsų seniai paliktą miestą, pakilo ir nužingsniavo prie durų. Man buvo taip keista matyti susiaurėjusias gatveles, dūminus namų stogus, išdaužytus daugiabučių langus ir miglą virš ežero, kad nepastebėjau, kaip ji pasuko mažu keliuku link mūsų namo. Atsitokėjęs, greitu, tvirtu žingsniu žengdamas žemyn pagrindine gatve, pamačiau Maią sėdinčią ant tvoros, kramtančią mažojo piršto nagą, ir daužančią kelius vienas į kitą.
- Neturiu raktų. Užrakinta.
Aš ištraukiau ryšulėlį iš kišenės, atvėriau vartelius, Maia pirma užbėgo ant laiptų, atrakino duris, įėjo. Tvokstelėjo pelėsiais ir dulkėtais kilimais, ji įbėgo, atvėrė miegamojo duris, paskui virtuvės, tada užbėgo viršun, grįžo, tada apsiašarojusi krito man į glėbį. Aš tylutėliai rijau ašaras, stengdamasis nesušlapinti akių, ir spaudžiau ją prie savęs. Mes nuėjome pas kaimynę, seną storą moteriškę, kepusią blynus, ir ji mums viską papasakojo. Maia verkė, kūkčiojo, galiausiai tik lingavo galva ir be garso trūkčiojo pečiais. Aš paėmiau ją už rankos, priglaudžiau, nusivedžiau tuščiomis gatvėmis, šnarančių lapų lydimas. Gatvės sukosi, raitėsi, o mes pasidavėme tai raizgalynei, susinarpliojome protą į mazgus. Jau temo, kai pasiekėme aprūdijusią tvorą, vietomis išlinkusią ir suklypusią. Ji žingsniavo mažais lengvais žingsneliais per purvinų batų nubrūžintas žoles ir dairėsi aplinkui. Aš stabtelėjau, atsigręžiau, žnegtelėjau ant drėgnos žemės, Maia suklykė, tada užsikimšo burną, pamažu traukėsi atatupsta. Norėjosi bėgti, pabėgti, išnykti, tačiau negalėjau pakelti išvargusių kojų nuo numindžiotų viksvų. Maia sukūkčiojo, tada apsikabino mane, aš pakilau, ir mudu grįžome namo.
Maiai gimė dukra. Maža, gležna būtybė angelo sparnais. Gyvenome motinos name. Vėliau, kai ketvirtas gegužis griaudėjo perkūnijomis, ji išėjo. Sakė, nebegalinti būti pati savo motina. Pasiėmė dukrą. Aš išėjau taip pat, nuvykau į sostinę, paskui apvažiavau ir kitus šalies miestus. Maios nei viename iš jų nebuvo. Motinos taipogi. Tik mintyse dar kišdavau džiovintus drugelius tarp juodų plaukų mažomis rankutėmis ir skaičiuodavau, kiek jiems trūksta iki gyvenimo.