Iškart po Naujųjų kažko labai pradėjau kosuot ir temperuot. Užkimo balsas, o gerklėj pasidarė taip, tarsi ten įrengė Martėno krosnį. Metalo liejikai žino tokią aukštakrosnę, lietuvio vardu pavadintą, gaila tik aš, kvanka, apie savo tautiečio sugalvotą kakalį (taip Donelaitis pečių vadino) nieko negirdėjau. Tiesa, pasigavau dumplių uždegimą – po šokių su savo kaimynėle vidury gatvės, šaudant saliuto salvėms, prie pat namų, kuomet avėjau vien medžiaginėmis šlepetėmis per pačius Naujuosius metus.
   Taigi užsitraukiau savo kakarinę antsnukiu, kokį chirurgai kastracijos ir kitų operacijų metu naudoja, ir einu į pardę apsiprekint.
   Prisipirkau visokiausio knapsalo žvirblinio, stojausi eilėn, dezinfekuojantį antsnukį ant kalbamosios dalies (žiaunų) užsitempęs. Prieš mane – šeši pirkiuotojai ir vienas jau atsirokuojantysis su prekybžmogiu už kasos aparato. O tas, kurio nugarą stebėjau, dar ir patraukęs gerokai. Čmachas tik kaip davė! Atsisuko jis, nužvelgė mane, tarsi žmogų su paslėptais kalbėsenos organais, o vos išvydęs tylinčias ir pusiau užgesusias akis, pasiteiravo:
   – Tai, sakai, galvoji sau?..
   – Tu irgi galvotum, – bandau pašmaikštauti, – jei ŽIV infekuotasis būtum.
   Žmogėnas vos nesprogo iš juoko. Gi penkios prieš jį stovėjusios poniutės akimirksniu atsidūrė pačios tolimiausios nuo mūsų kasos eilės pačiame gale. Tiesiog kažkokios teledeportacijos būdu. O pirkeiva, kuris tuo metu už prekes susimokinėjo, pradėjo blaškytis – kaip tas Vicinas priešais tralą-šaldytuvą žinomoje rusų komedijoje „Kaukazo belaisvė“. Deja, jo kortelė buvo pardavėjo rankose, tad galimybė šauti viską palikus pro duris tapo lygi nuliui. Tik vienas pirdavėjas šioje situacijoje išliko visiškai šaltas ir abejingas – tarsi kokia nepatrinta Aladino lempa.
   Na o padėkojęs už pakeltą nuotaiką mano linksmasis pasikalbiautojas visą savo grąžą (20 litų!) įbruko į kišenę man, linkėdamas iš lentynos, esančios už prekiaujančiojo nugaros, išsirinkti tinkamiausius vaistus su laipsniais infekcijai sunaikinti.
   Grįžtant namo kitoj pardėj dar vienas toks fokusas buvo: viena pacankė (nepilnametė) dirstelėjo mano pusėn paskerstos avies žvilgsniu ir sako draugei:
   – Žiūrėk, mižne, senis pakvakęs koksai?!
   Supratau, jog šie žodžiai-žvirbliai paleisti mano adresu, nes jų veizolai buvo nukreipti tiesiai į mano anginos cechą. Nervos neišlaikė, tad kad užmaurosiu:
   – Tai tu, bauba, žiūruok, kas dabar bus, kai dabar nusiimsiu tą kamšalą nuo burnos ir kaip spjausiu ant tavęs bacilą!! A nuori?!!
   Ana gi paklaikus išlėkė iš pardės blykstės žybsniu. Cha! Net sužvigau kaip koks arklys.
   Jei kas galvojate, kad aš čia prisigalvojau, tada eikite. Eikite, eikite... kur nors...


Voldemaras Zacharka