Pailso mintys, liko tik vienatvė,
Suglamžyta poezija kampe.
Išsisunkė iliuzijos
Palikdamos miražą,
Kad gyvas dar, bet meilės neturi.
Sulūžo plunksna, vedusi į posmą
Žodžius, pripildytus jausmų.
Palietas rašalas dar primena eilutę,
Kurią sukūrei sūkury aistrų.
Perdegę mintys atėmė gyvybę,
Nusinešė ant bepročio sparnų.
Palikdamos vienatvę ir kaip tyčia
Užmindžiusios tave tarp ajerų.
Suplyšo sąsiuvinis, glaudęs tavo plunksną,
Skaudžius žodžius sudėjęs į save.
Beliko tik prisiminimų rūkas,
Kuriam paklydo menas ir dvasia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-19 16:34:18
Bendras regresas juntamas.
Pirmo posmelio miražas nėra miražas, keisti žodį.
Antro posmelio eilutę galima keisti į minutę. Rašalas eilutėje, sukūrei ir išgyvenai minutę.
Trečiajame posmelyje vienatvė kartojama, jau minėta pradžioje, čia paieškoti kito žodžio.
Palikdamos vienatvę ir kaip tyčia / Užmindžiusios tave tarp ajerų. – nelabai supratau.
Paskutinis posmelis. Paklydo menas ir dvasia – gal svajos ir dvasia. Juk rašyta apie jausmus. „Menas“ daugiau tinka kūrybai.
Galbūt per daug racionaliai bandžiau sekti mintį ir iškraipiau kūrinį, bet įsivaizduoju, kad poezija ne tik rašymas.