Pailso mintys, liko tik vienatvė,
Suglamžyta poezija kampe.
Išsisunkė iliuzijos
Palikdamos miražą,
Kad gyvas dar, bet meilės neturi.
 
Sulūžo plunksna, vedusi į posmą
Žodžius, pripildytus jausmų.
Palietas rašalas dar primena eilutę,
Kurią sukūrei sūkury aistrų.
 
Perdegę mintys atėmė gyvybę,
Nusinešė ant bepročio sparnų.
Palikdamos vienatvę ir kaip tyčia
Užmindžiusios tave tarp ajerų.
 
Suplyšo sąsiuvinis, glaudęs tavo plunksną,
Skaudžius žodžius sudėjęs į save.
Beliko tik prisiminimų rūkas,
Kuriam paklydo menas ir dvasia.