Prabėgo metai. Daug ko jie išmokė –
Ne sykį dar man atmintį palies,
Bet net jei tau ausin gražiai kas suokė,
Vis tiek neglauski rožės prie širdies.
Gėlelė nuostabi. Ne vieną ji apgavo,
Nors kvepia ir nepaprastai skaniai.
Deja. Spygliais įsirėžia į širdį tavo –
Atplėšus ši kraujuoja dar ilgai.
Nespauski niekad prie savęs ir pliauskos,
Nes ji kieta, rakštinga, atgrasi,
Geriau užpilki ant širdies saujelę druskos –
Tada žinosi bent, nuo ko sūriai kenti.
Širdis. O kiek per savo amžių ji virpėjo!
Kiek dūžių padažnėjusių pajuto ji. Išties...
Patarsiu tiems, kas meilę sapnuose regėjo:
Neglauski rožės prie savos širdies.
Voldemaras Zacharka
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2014-02-14 16:38:47
Vis tiek reikia priglaust, nors kokį kartą, nors yra pasakyta — be meilės pasaulyje liūdna, o mylint dar liūdniau, tačiau mes ir gimėme tam, kad mylėtume...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-14 13:15:42
Patarimas geras, ypač dėl druskos. Nors patarimų niekas neklauso.
Įsirėžia kirčiavimas… sakykim, kad eilėse pateisinamas ir toks, koks yra, bet iš tikrųjų toks nėra.
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-02-14 08:47:27
„Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūsų svajones,
Taip kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.“
- Chalilis Džibranas