Prabėgo metai. Daug ko jie išmokė –
Ne sykį dar man atmintį palies,
Bet net jei tau ausin gražiai kas suokė,
Vis tiek neglauski rožės prie širdies.
 
Gėlelė nuostabi. Ne vieną ji apgavo,
Nors kvepia ir nepaprastai skaniai.
Deja. Spygliais įsirėžia į širdį tavo –
Atplėšus ši kraujuoja dar ilgai.
 
Nespauski niekad prie savęs ir pliauskos,
Nes ji kieta, rakštinga, atgrasi,
Geriau užpilki ant širdies saujelę druskos –
Tada žinosi bent, nuo ko sūriai kenti.
 
Širdis. O kiek per savo amžių ji virpėjo!
Kiek dūžių padažnėjusių pajuto ji. Išties...
Patarsiu tiems, kas meilę sapnuose regėjo:
Neglauski rožės prie savos širdies.
 
Voldemaras Zacharka