Vieniems betarpiškoje akistatoje suvokti daiktai turi prasmę, kitiems jie beprasmiai, prasmė visiems žmonėms skirtinga. Geras darbas vieniems prasmingas, kitiems – eilinė žmogaus buvimo Žemėje detalė. Net ir tam pačiam suvokėjui skirtingais gyvenimo metais ji nevienoda, prasmė pulsuoja ir keičiasi kaip chameleonas.
Tačiau verta prisiminti, jog prasmę „susikūrėme“ patys, Tikrovėje jos nėra. Geismingai stokodami savyje jos, pateisiname savo buvimą, kurdami, aiškindami pirmiausia sau. Kartais man tokia individo suvokimo būsena sietina su atvertimi Transcendencijai kaip akimirkos dvistata su tuo, kas nesi, kaip akistata su Nežinomybe, kaip jos apsireiškimas suvokėjo sąmonėje. Štai šis suvoktas besikeičiantis pasaulis man tinkamas, aš užsibrėžiu pats sau atlikti jame tam tikrus tikslus ir uždavinius.
O kaip norėtųsi, kad kažkas iš šalies, kas nesi pats, „ištartų“, kad tavo pasirinkimas teisingas, kad nesi vienišas šioje abstrakcijų žaismėje, kad nesi šios žaismės kintamasis, sraigtelis, o turintis statusą ir būties svorį dalyvis – argumentas.
Tyla į tavo šauksmą atsiliepia pažįstamų ir nepažįstamų daiktų peizažas; kad ir kaip trokšdamas, atsakymo iš šalies neišgirsi. Gal tik akimirkai tarsi iš gelmingos gilumos išaugs pojūtis ESU, pirmapradė būsena juslumo ir tuštumos (kūno ir sielos) asmenyje, kurioje ir užgimsta prasmės, Būties, laisvės, meilės ir buvimo vaizdiniai... Perštintys tarsi negyjanti žaizda – klaustukas: KAS AŠ ir mažiau vertingi buvimo požiūriu „mano“, „man“...
Istoristiškai sakoma, jog žmogaus siela „ideali“, juk ne veltui kūdikiai be išlygų patenka į Tėvo karalystę, o mūsų sieloje „palaipsniui“ atsiveria ar išsiskleidžia tai, už ką Tėvas išginė atgailauti į Žemę... Apsivalyti į kūdikio nekaltumą ar tapti atgailaujančiu nusidėjėliu...
„Pasaulio gimtasis pabarėlis tarsi sargai stebuklo didžio mažo akyse kalno šlaitu klevų viršūnėmis švelniu žaliu aksomu liepsnojanti diena gurgenančio vandens link iš mamos rankų purpteli tarsi paukštukas mažas prie lemties piktos balti ilgus kaklus ištiesę apsupo geliančiais snapais toks mažas mažutėlis iš siaubo klykiantis liepsnojančiam šlaite išgelbėjo žibuoklėmis sušvitusios akys sūnau tu vienas nebūsi niekad niekados ir atminki gyvenimas akimirkos iš meilės lauko...
Ketverių metukų berniūkščio bekalbis įvykis, jo akistata su tuo kas ne jis, toks pat suprantamas ir prasmingas kaip ir žilagalviui senoliui, virpančia ranka bevedžiojančiam baltame lape savo supratimą, tegul, kaip teigia, kad jis „kažkuo“ mažesnis už prasmę... „kažkuo“ telieka neįvardijamas, telieka kaip paslaptis genties totemo ženkle... 
Ar mums užteks drąsos nebeieškoti prasmės ir atviromis akimis matyti būties beprasmybę? Mūsų tiesa – tai atvirumas ir ryžtas beprasmybei.“ (A. Šliogeris, „Bulvės metafizika“)
Iš tiesų drąsu, bet ar pakaks ryžto ir atvirumo, žengiant paskutiniu atodūsiu „kodėl apleidai...“, ar bebus skirta tai ištarti... Pameni: „tikslas“ – 4 reikšmės – viena iš jų –TIKĖJIMAS, TIESA... Pagrindinės individo buvimo prasmės... Ar žmogaus kelio čia ir dabar supratimas. Prasmę pakylėjantis, nesutapatinantis, neįvardijamas „daugiau“ su supratimu, yra ilgesys prarastos pilnatvės, prarastos pilnatvės likučiai du kartus gimstančiame individe. Prasmės ilgesys – savikūra, kas mirksnį čia ir dabar savęs ieškojimas, savęs atradimas ir savęs praradimas – kas mirksnį privalu būti pradžioje.
Supanti Tikrovė – akivaizdybė, tarsi nereikalaujanti asmens pastangų ir patvirtinimo, „esu“ kas mirksnį gimstantis ir prarandamas kaip substancinis individas, ženklinantis, dažniausiai nesąmoningai, interpretuojantis ir prisitaikantis juslėmis ir proto galiomis bekalbių daiktų peizažą, Kitą ir įvykius kaip vientisas ir nedalomas asmuo.
Kalba, ženklų sistemos tapo hominido egzistenciniu centru, „tikrąja realybe“. Prasmės modusas jam reikalingas kaip oras, įteisina ir pateisina jo veiklą, titaniškas pastangas įveikti Nežinios ir nežmogiškumo baimę, tapti vieninteliu galios centru. Elementariosios religijos formos įteisino „visuotinę prasmę“ protėvio ženkle toteme šeimai, genčiai, tiesa, su išlygomis, tik „subrendę“ visuomenės nariai galėjo jį pažinti. Net ir šiose primityviose religijos formose visuotinybės pažinimas asmeniškas, Protėvis vienas, o jo atspindžių tiek, kiek suvokėjų.
Žodis vienas suvokiamas skirtingai, individualiai „atsiveria“ supratimu ir interpretacija, elgesiu.