Štai senojo malūno girnos
girgždėdamos mala mane.
Šaukiu „Sustokit, nebereikia!'',
o jos tik sukasi greičiau.
Man nepatinka bukas skausmas,
kodėl turėčiau kęsti jį?
Iškėlęs du pirštus į dangų,
kartoju sau, kad pergalė arti.
Bet vėl esu prispaustas šakėm,
veidu į žemę paslikas guliu.
Šaukiu „Sustokit, nebereikia!'',
o jos tik sminga į mane giliau.
Skausmo agonijoj staiga nušvinta:
turėčiau tapti duona, kad gyvenčiau.
Senas malūne, malk į baltus miltus!
Kepėjas tegu iškepa mane,
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-02-08 00:02:27
...užjaučiame, bet kuo čia galėtume padėti?
Siūlau perjungti girnas – rupesniems miltams.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-07 22:23:58
Kūrinio kryptį supratau. Gyvenimas malamas, smaigstomas, idėja gera.
Bet dar turi būti tai, ko neįmanoma pamokyti. Jeigu jau ėmėtės poezijos.
Man nepatinka bukas skausmas,
kodėl turėčiau kęsti jį? > o kam patinka skausmas?
turėčiau tapti duona, kad gyvent – deja, netinka kad + bendratis > kad gyvenčiau