Štai senojo malūno girnos
                                        girgždėdamos mala mane.
                                        Šaukiu „Sustokit, nebereikia!'',
                                        o jos tik sukasi greičiau.

                                        Man nepatinka bukas skausmas,
                                        kodėl turėčiau kęsti jį?
                                        Iškėlęs du pirštus į dangų,
                                        kartoju sau, kad pergalė arti.

                                        Bet vėl esu prispaustas šakėm,
                                        veidu į žemę paslikas guliu.
                                        Šaukiu „Sustokit, nebereikia!'',
                                        o jos tik sminga į mane giliau.

                                        Skausmo agonijoj staiga nušvinta:
                                        turėčiau tapti duona, kad gyvenčiau.
                                        Senas malūne, malk į baltus miltus!
                                        Kepėjas tegu iškepa mane,