Šiuolaikinėje filosofijoje prasmė vadinama teoriniu šiuolaikinės humanistikos (žmogaus sąmonės, savipratos, savižinos raiškos) principu ar veikimo būdo imperatyvu, turinčiu glaudų ryšį su supratimu ir interpretacija (aiškinimu: lot. pretatio – aiškinimas).
Filosofų (H. G. Gadamerio, Ž. Jackūno ir kt.) požiūriu prasmė – supratimo rezultatas ir padarinys, neatsiejamas nuo aiškinimo, daugiausiai nagrinėjamas hermeneutinėje filosofijoje. Interpretacija, padedanti ne vien suprasti įvairius objektus bei reiškinius, bet ir adekvačiai į juos reaguoti, rinktis prasmingus (suprantamus, suvokiamus) elgesio bei veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo būdus bei priemones, leidžia patenkinti egzistencinius žmogaus poreikius. „Neinterpretuotas pasaulis nėra žmogaus pasaulis – jame žmogus gyventi negalėtų“, – pabrėžia filosofas Ž. Jackūnas. Todėl aiškinimo schemų įvairovė esanti tolygi prasmių (supratimo, suvokimo) įvairovei ir teikianti pagrindą įvairioms prasmių klasifikacijoms.
Supratimas-prasmė savo kilme individuali, nėra visuotinės supratimo-prasmės, kaip ir aiškinimo, jie kyla iš asmens ir priklauso nuo įsisavintos tradicijos, žodyno, visuomeninės padėties, išsilavinimo, individo jausmininių-jutiminių būsenų. Prasmė šiuolaikinėje filosofijoje nesutapatinama su supratimu, ji tėra supratimo rezultatas, šio veiksmo padarinys, neatsiejamas nuo aiškinimo.
Lietuvių kalbos žodynas štai šitaip išskleidžia prasmę: 1. vidinis loginis turinys; 2. tikslas, paskirtis, pagrindas. Žodynas „prasmę“ išskleidžia šešių žodžių trisdešimt trim reikšmėmis. Ką gi, tokio turtingumo kiekvienas daiktavardis gali pavydėti ne tik skaičiumi, bet ir reikšmių turiniu. Štai keletas: „pagrindas“ – 11 reikšmių, iš jų – esminis, svarbiausias dalykas, kuriuo remiantis kas daroma, kuriama; „tikslas“ – 4 reikšmės – tikėjimas, tiesa; „turinys“ – 4 reikšmės – iš jų – prasminės sandoros elementų visuma; „loginis“ – sutinkamas su mąstymo dėsniais; „vidinis“ – priklausantis žmogaus dvasios pasauliui.
Be galo turtingas veiksmais žmogus, be galo jis turtingas ir reikšmėmis, juk gyvena reikšmingame pasaulyje, viskas, kas susiję juo, reikšminga, nors kasdienė kalba primarginta beveik kiekviename sakinyje „prasme“: „kokia tai prasme“, „palaimos prasme“, „supratimo prasme“, „kažkuria prasme“, „muzikine prasme“, „ta prasme, aš nenuėjau“, „supratau, ta prasme, kad aš klydau“ ir t. t. Tarsi nuo šio žodžio kalbėsena įgyja „tikrovės“ svorio, atremiama į neabejotiną pagrindą, ne bet kokį pagrindą, o individo dvasinį (sielos) pasaulį.
Gal čia neteisėtai sulyginau dvasią ir sielą, nors šios abi sąvokos – vidinės, sukurtos, išmoktos antrajame žmogaus gimime, auklėjimo ir ugdymo padarinys. Siela (Niekis pagal A. Šliogerį) yra žmogaus kaip kalbinės būtybės pradžia, ir kaip ikikalbinė duotis yra rymanti, pagal Džiuljaną Džeinsą, „yra pasiruošę kalbinių signalų perdirbimui“, besiveržiantį jutiminį pasaulį klepsidros kaklelyje juslinę patirtį „perskaityti“ sielos (Niekio) virpesiais, perkeisti į ženklą ar ženklų sistemas. Žmogus, kaip kalbinė būtybė prasideda ten, kur prasideda kalba, kuri pažadina rymančią Transcendencijos duotį, paversdama individą kosminiu vienišiumi, agresoriumi ir imperialistu Nekalbinio pasaulio atžvilgiu. Tenka pažymėti, kad ir savo kilmės atžvilgiu yra toks pat agresorius, visais įmanomais būdais bandantis nusikratyti juslinę prigimtį ir patirtį: be genties, be tėviškės, be šaknų, be tradicijos Žemės Ekrano vaiduokliu, absoliučiai sukurta mašina, pripažįstanti „pinigą, revolverį ir pasturgalį“ (A. Šliogeris).
Turtingas geisminga stoka, beturtis kaip daiktas savaime, akistatoje su jam svetimu bekalbiu pasauliu stengiasi sužmoginti jį, įveikti jo absoliutų svetimumą, jo kitoniškumą, jo nepažinumą, juk žmogaus juslinis kūnas taip pat jam svetimas, jis drovisi jo lytiškumo, tiesą sakant, bekalbėje akistatoje su daiktu savaime individui veriasi tuštuma ir baimė. Šią atsivėrusią tuštumą gali peržengti ženklas, sužmogintas daiktas nekelia nei baimės, nei tuštumos, jis tampa „savu“. Teisingas Z. Jackūno ir H. G. Gadamerio pastebėjimas: žmogus negali, nesugeba gyventi tarp nežmogiškų bekalbių individų, jie jam svetimi, jis bijo jų Nežmogiškumo ir visomis galiomis juos sužmogina, paversdamas ženklu (protėvio totemas) Žodžiu (pradžioje buvo Žodis), istorija, lygtimi, kvantu ar Higso bozonu, Visata riešuto kevale. Čia man, čia mano.
Kalba irgi skylėta, tarp ženklų – tuštuma, štai jos ir bijo hominidas, todėl ir beria nenutrūkstamu srautu ženklus; net ir labiausiai primargintas ženklais popieriaus lapas, o jame vis tiek daugiau baltumos nei ženklų. Atrasti bekalbiame daikte prasmę – reiškia pavogti iš jo trascendentiškumą, jo buvimą savyje, iš būties peizažo individą „ištremti“ į visuotinybių žodyną, kokybę išdaiktinti į santykį, į kiekybę. Kalba tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi individualumo šešėliai, o ne patys daiktai, tariant tiksliau, jame kalbantis individas „mato“ save. Prasmė ir yra pats kalbantis individas.
Semiotika – mokslas, tiriantis ženklus ir ženklų sistemas, – „prasmę“ apibūdina kaip individualią abstrakciją (atsietinis, atitraukiantis, nekonkretus, nesusijęs su tikrove, nesiremiantis patyrimu) suvokėjo sąmonėje.
„Žmogus gyvena reikšmingame pasaulyje. Prasmės problema jam nekyla, prasmė yra čia, jinai įsiskverbia į jį kaip akivaizdybė, kaip visai natūralus supratimo jausmas.
Nepaprastai sunku kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vienintelis būdas tinkamai tą daryti – sukonstruoti kalbą, kuri nieko nereikštų: tada galbūt nustatytume tą objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą.“ (Algirdas Julius Greimas).