Aš turėjau vilties,
Aš tai išskaitau.
Degančių raidžių neliesk –
Jos nudegins sielą tau.
Ar galėtum širdį atiduoti,
Kuri suliepsnotų it smilkalai ugnyje?
Viltis išskris kaip paukščiai sužieduoti,
Tik ar beras kelią atgal pas tave?
Ar galima atimti tai,
Ką žmogus jau patyrė?
Snigo žiedlapiais baltais
Dykuose niekeno tyruose.
Galima netekti visko,
Tik būna sunku susigrąžinti.
Ir viltis numiršta. Ašara ištiško.
Klykia paukštis, patekęs į tinklą.,
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-02-07 16:39:17
...išduosiu paslaptėlę: dažnas skaitytojas, perskaitęs tą pirmąjį žodį „aš“, susiraukia.
Lietuviška sakinio saranga įgalina tokį veiksnį praleisti, tuo labiau – poezijoje.
Kūrinys nenustebino: pradėtas vilties turėjimu, baigiamas ištryškusia ašara...
O kas tarp to?
Dyki tyrai.
Taigi.