Sunku, neįmanoma atrasti, kuris pirmasis ištarė žodį „dievas“ ir kokia kalba tai buvo ištarta.
Teigiama, kad tai labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį yra išlaikiusios ir kitos indoeuropiečių kalbos, pavyzdžiui, lotynų „deus“, senovės indų sanskrito „devas“. Rekonstruojama proindoeuropietiška forma „deivos“ yra kilusi iš šaknies „dei- / di-“, reiškiančios „šviesti, skaisčiai spindėti“, pavyzdžiui, sanskrito (t. y., senovės indų) „di-de-ti“ – „žiba, šviečia“.
Akivaizdu, kad žmonės ėmė stebėtis dangaus šviesuliais, jų patikimumu nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Juk nekilo abejonių, kad šviesuliai gali vieną kartą užgesti. Stulbinantis pastovumas sukelia nuostabą, kartu su ja ir baimę. Sunku įsivaizduoti pasaulį be šviesos, deja, mūsų moderniaisiais ir postmoderniaisiais laikais įmanoma, bet, sugrįžus keletą tūkstantmečių atgal, tokia galimybė suvokusįjį bloškė į nežinią ir paslaptį. Jis suprato, kad šviesa – gyvybė, šią nežinią kaip nors reikia prisijaukinti, sužmoginti. Sudaiktinti. Personifikuoti. Apraminti nemaldomą stokos geismą. Juslinės akivaizdybės pakraščiuose pradedi matyti tai, ko nėra, kas nematoma.
Ra – egiptiečių Saulės dievas; Helios – graikų Saulės dievas; lotynų – Deus Sol invictus – Saulė, nenugalimas dievas. Kūdikėlio Jėzaus gimimo diena gruodžio 25-oji sutapdinta su jau esama masinės „Sol Invictus“ šventės data.
Aš – pasaulio šviesa. (Jn. 8, 12)
Tai žinia, kurią esame išgirdę iš Jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. (Jono pirmas laiškas, penktoji eilutė)
Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. (Jn. 27,45)
Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. (Jn. 27,51)
Išminties knygose įtvirtinta „šviesa“ netapati regimajai, nors personifikuojama kaip saulė. Esama dar ir vidinės „šviesos“, tai „dvasinė šviesa“, kurią „išvystame“ bendraudami vieni su kitais:
„Ji yra gyva ir sunki – bendravimo su kitais Jėzuje Kristuje šviesa. Ji reali, ji gali rėžti akis, išryškinti mūsų paslėptas sielos negales, silpnybes, baimes ir nuodėmes. Ta šviesa gali būti nemaloni mūsų nuodėmingai būčiai, tačiau ji gydo ir sustiprina. Neretai norisi nusisukti nuo tos meilės ir tiesos šviesos į šešėlį, nes taip gyvenime būtų paprasčiau. Reikia apsispręsti ar pasirenki būti toje šviesoje.“ (Tomas Šernas)
Tolimas, mirtingajam nepažinus šviesos šaltinis ir pati šviesa tikėjimo judesiu tampa žmogaus siekiu ir idealybe, įsikūnijusia tarp mirtingųjų, tapusia mirtinga kaip auka už žmonių nusižengimus, kančioje ir mirtyje ant kryžiaus atperka žmonių paklydimus, prisikėlusi iš mirusiųjų tampa teisėju ir paklydusiųjų vedliu į Šviesos karalystę.
Ar yra bent menkiausių sąlyčio taškų tarp žodžio „šviesa“ ir „šviesos“ kaip bevardžio daikto, tiesiogiai matomo bekalbio daikto? Šviesą kaip bekalbį daiktą aš galiu matyti, jausti man suteiktomis juslėmis, o šviesą – Dievą – kaip aš galiu išvysti? Vadinasi, šis žodis „ateina“ iš manęs kaip pirmapradis, kaip mano supratimas, kaip individuali prasmė, pagimdyta auklėjimo, tradicijos, vis labiau ir gausiai turtindami mano žodyną, asmeninį supratimą. Supratimas ar prasmė nėra joks daiktas, kurį aš galiu savo juslėmis „pamatyti“, jis visuomet yra individualus veiksmas, gimdantis tai, ko dar nėra kalboje (sąmonėje ar atmintyje), juslių sukurta regimybė, vaizdinys, visada esu suvokimo pradžioje, man neįmanoma būti pabaigoje, t. y. už savęs, anapus savęs. Kol esu, priverstas kartoti „supratimo“ veiksmą (šiuo požiūriu lietuvių kalba turtinga: „prasti“, „junkti“, „vokti“, iš kurių ir kilę daiktavardžiai), visada būti pradžioje. Tiesa, aš galiu „išskaityti“ prasmę išminties knygose, bet šis veiksmas visada interpretuojamas mano įsisavinto žodyno, perkeistas, pakimba kaip bekalbė būsena, kaip nerimas, Tikrovės stygius, geismingai besiveržiantis į kalbinę prasmę.