Tie paprasti,tie paprasti kalbėjimai
                                    kavos puodeliui šildant tau pirštus,
                                    už stalo sėdint vasara terasoj
                                    su tėvu,broliu ar draugu.

                                    Ir nežinai iš kur tas vėjas pučia,
                                    kedenantis kaip motina plaukus,
                                    gyvenimas --- jauti kaip teka gyslom,
                                    toks švelniai karštas,malonus.

                                    Saulė nerangiai kyla į padangę,
                                    bučiuoja tavo skruostus ir akis.
                                    Meiliai paglostai,pakasai pasaulį,
                                    prie tavo kojų snaudžia tartum šuo.

                                   Arbatos stikline vaišini laimę,
                                   pasakęs smagų pokštą jai,šypsais.
                                   Jie stebuklingi --- paprasti kalbėjimai,
                                   kai nuoširdus ir atviras esi.