Paprastas stebuklas
Tie paprasti,tie paprasti kalbėjimai
kavos puodeliui šildant tau pirštus,
už stalo sėdint vasara terasoj
su tėvu,broliu ar draugu.
Ir nežinai iš kur tas vėjas pučia,
kedenantis kaip motina plaukus,
gyvenimas --- jauti kaip teka gyslom,
toks švelniai karštas,malonus.
Saulė nerangiai kyla į padangę,
bučiuoja tavo skruostus ir akis.
Meiliai paglostai,pakasai pasaulį,
prie tavo kojų snaudžia tartum šuo.
Arbatos stikline vaišini laimę,
pasakęs smagų pokštą jai,šypsais.
Jie stebuklingi --- paprasti kalbėjimai,
kai nuoširdus ir atviras esi.