Bežadis rytas, alkanas žvėris aistros
Aguonų raudonų akim juodom.
Tarp pirštų smiltys – tuščios paukštės nykumos,
Tik pelenus aitrius į veidą žėrė saujom.
Sudilę svirtys vėl girgždės, riaumos,
Kai eisiu savo laiko pasisemti.
Diena vėl užsimerkė,
ach, ir vėl pradėjo temt —
Į beržą kuprą priglaudžiau žiemos.
Žadėjau šiandien pasikeist, bet
oi —
Ir vėl to pažado nevykdžiau.
Už ką kažkaip kažin kodėl save–tave supykdžiau —
Tyla vakarė vainiką mano vėlei erškėčiuos.
Tu man įpilk šviežios sulos,
Kad negera buvau, atleisk, neteiski.
Temidė Dievo šansą juk visiems suteikia,
Ir tuštumos šuva užkims, gal nebelos.
Įžiebus laužą iš tavųjų rankų šilumos –
Žinau gerai – ugnies tikrai dar daug turi.
Stotelėj žiemos dulkių kelio vidury
Almės šaltinis aido vasaros žalios.
Tu tik įpilk šviežios sulos...
Sustojus dulkių kelio vidury
Kad negera buvau nesmerk, atleiski...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-05 23:51:16
Diena, temimas, laiko sėmimas. Jausmingas.
Ir prieštaringas. Kai kur trikdo nesuderintos kompozicijos (tolimi dalykai šiaip gali tapti paralelėmis ar visuma, bet čia nelabai): sula, Temidės Dievo šansas ir tuštumos šuva.
Pirmiau temsta, paskui diena užsimerkia. Ar pradėjo temti akyse?
Į beržą kuprą priglaudžiau žiemos. > į beržą priglaudžiau?
Stotelėj žiemos dulkių kelio vidury > tikriausiai žiemos stotelėje, kuri yra to kelio vidury, bet neaišku