Bežadis rytas, alkanas žvėris aistros
Aguonų raudonų akim juodom.
Tarp pirštų smiltys – tuščios paukštės nykumos,
Tik pelenus aitrius į veidą žėrė saujom.

Sudilę svirtys vėl girgždės, riaumos,
Kai eisiu savo laiko pasisemti.
Diena vėl užsimerkė, ach, ir vėl pradėjo temt —
Į beržą kuprą priglaudžiau žiemos.

Žadėjau šiandien pasikeist, bet oi —
Ir vėl to pažado nevykdžiau.
Už ką kažkaip kažin kodėl save–tave supykdžiau —
Tyla vakarė vainiką mano vėlei erškėčiuos.

Tu man įpilk šviežios sulos,
Kad negera buvau, atleisk, neteiski.
Temidė Dievo šansą juk visiems suteikia,
Ir tuštumos šuva užkims, gal nebelos.

Įžiebus laužą iš tavųjų rankų šilumos –
Žinau gerai – ugnies tikrai dar daug turi.
Stotelėj žiemos dulkių kelio vidury
Almės šaltinis aido vasaros žalios.

Tu tik įpilk šviežios sulos...
Sustojus dulkių kelio vidury
Kad negera buvau nesmerk, atleiski...