Šią nuomonę apie „bikamerinį protą“ patvirtina senųjų graikų epas „Iliada“, kuris šimtus metų buvo perduodamas gyvai, iš lūpų į lūpas, kol nebuvo užrašytas. Epo personažai niekada neprisėda tam, kad pagalvotų, ką jiems daryti, nesugeba sąmoningai mąstyti ir, žinoma, dar neįgiję savianalizės. Mums sunku suprasti, į ką tai buvo panašu.
„IIiadoje“ pasakojama istorija apie kivirčą tarp Agamemnono ir Achilo penktais karo metais. Iš Achilo pagrobus mylimąją, vienas iš dievų siūlo jam dėl jos nesikauti, kitas, priešingai, – skatina kautis. Dievai faktiškai vykdė sąmonės funkciją. Signalai, perduodami iš dešiniojo smegenų pusrutulio į kairįjį, tarnavo kaip socialinė reguliacija, jie siejami su esamos kultūros moralinėmis nuostatomis, ateinančiomis iš smegenų-sąmonės gelmės, suvokiami kaip dievų balsai.
„Bikamerinis mąstymas“ nyko, atsiradus tam tikrų pokyčių kalboje ir kultūroje apie VII a. pr. m. e. Iki rašto atsiradimo graikų kalboje „psiche“ reiškė gyvenimą, gyvąjį būvį, o „soma“ – lavoną, negyvą būvį. Pitagoro ir kitų mąstytojų laikmečiu „psiche“ reiškė sielą, dvasią, o „soma“ – kūną. Žodžio reikšmės pasikeitimas susijęs su sąvokos (supratimo, prasmės) ir veiksmo pasikeitimu. Be tokių žodžių kaip „siela“, „dvasia“, „laisvė“, „tiesa“ žmogaus istorijos dramoje būtų kiti vaidmenys ir kitos kulminacijos.
O ar tokių asmenų, girdinčių „dieviškuosius balsus“, neatrasime ir mūsų modernioje ar postmodernioje kultūroje? Po skaudžių galvos traumų sugrąžintiems į esatį nesuvokiamas nei buvęs, nei būsimasis laikas, nesugrąžinama atmintis, jie neįsimena įvykio, gyvena dabar ir čia. Modernioji neurofiziologija ir neuropsichologija teigia, kad kalbos fenomenas devyniasdešimt penkiais procentais dislokuotas kairiajame smegenų pusrutulyje, o likę penki procentai dešiniajame ir gali savarankiškai „veikti“. Bet juk įmanomi ir nukrypimai.
Galime teigti, jog kalba, o ir visa žmogiškoji kultūra yra bandymas prisijaukinti iš nežinios „ateinančius“ beprasmius (nesuvokiamus), todėl ir baugius žodžius, bauginančius nežmogiškuosius daiktus ir, žinoma, įveikti jų bekalbę įvairovę, juos sužmoginant. „Užvaldykite“, – taria Jahvė pranašo lūpomis, dieviškąjį imperatyvą žmogus su kaupu įvykdė.
 
Laiką saujom semi ir semi...
O tenai, palei žemės pusiaują,
Jį dalija dykai svetimi,
Ir nuo ryto lig vakaro šoka
Džiaugsmo šokį Piraha gentis.
Tik manęs jo kol kas neišmokė...
Rima Petrilevičienė (rimipimi), „Džiaugsmo šokis“
 
Sąmoningai nugvelbiau autorės paskutinę teksto eilutę, kurioje ji apkaltina dėl savo „nemokšiškumo“ „aštriadantę piktąją lemtį“. Akivaizdus tekste žmogiškasis ilgesys to, kas prarasta amžiams. Autorės skausmingas kreipimasis „neišmokė“ lyg ir skirtas sutalpintame žodyje „lemtis“ aukščiausiajai galiai, kurios veiksmo neišvengia ne tik žmogus, bet ir žmogiškieji dievai, patvirtindama žmogiškosios būtybės laikinumą, ribotumą, mirtingumą, nežinomų pradų pinklėse įkliuvusią gyvą kalbančią būtybę.
Sutelktos titaniškos žmonių visuomenės pastangos neišvaduoja iš Nežinios gniaužtų, nors šie gniaužtai įvardinti, įrašyti į matematines lygtis ar formules, amžinąsias tiesas, tekstus, kurie tikroviškesni už žmogaus juslėmis suvokiamą (įprasminamą) Tikrovę, tvyrančią už jo. O Piraha gentis šoka džiaugsmo šokį, nežinodama, nemokėdama skaičiuoti, gyvenanti tik esamajame laike, nesukūrusi jokių mitų apie savo kilmę, neišdalijusi savęs į sielą, dvasią, vėlę ir kūną, nesuvokianti, kaip gali būti nebūdamas, neturinti nei stabų, nei dievų, neturinti rašto, neturinti istorijos, neturinti ir nežinanti, kas yra laisvė, tiesa, Dievas, amžinasis gyvenimas, trumpiau tariant, neturi ir nežino, kuo mes, moderniosios Europos žmonės, didžiuojamės ir aistringai kapstomės tarsi muselės voro tinkluose.
Piraha genties moteris, paklausta, kiek ji turi vaikų, palaimingai šypsodamasi atsakė: „kam man juos skaičiuoti, aš juk matau juos visus“.
Piraha genties kalba sukėlė sumaištį tarp kalbininkų. Lingvistas Noamas Čiomskis (Noam Chomsky) teigia, jog esanti universali gramatika, kurią galima rasti visų žmonių kalbose. Tačiau šią teoriją užginčijo buvęs krikščionių misionierius Danielis Everetas (Daniel Everett), kuris dešimtmečius gyveno su Amazonės Piraha žmonėmis, stengėsi išmokti jų kalbą, norėjo išversti Bibliją. Tai buvo neįmanoma užduotis. Iki šiol kalbininkai manė, kad visos pasaulio kalbos turi daug bendrų bruožų. Tačiau piraha kalba verčia tuo suabejoti. Dėl šios priežasties D. Everetas delsė viešai paskelbti apie savo atradimus, žinodamas, kad jie sukels aršias kalbininkų diskusijas. Taip ir nutiko, kalbininkai iki šiol nesutaria dėl šios kalbos išskirtinumo. Vis dėlto mokslininkai, gavę leidimą aplankyti šią gentį Amazonėje, visiškai pritaria D. Everetui.
Vis labiau aiškėjo, kad mano asmeniniam gyvenimui ir karjerai svarbi Evangelijos žinia netinka piraha kultūrai. Jie visai nesijautė esantys paklydę, todėl ir nejautė poreikio būti išgelbėtais. Jie gyveno tvirtai atsidavę pragmatinės naudos koncepcijai, kuri nelauktai paveikė ir mane. Kai pirahai atmetė Evangelijos žinią, tai privertė mane kvestionuoti savo tikėjimą. Buvo daugybė dalykų, dėl kurių žavėjausi pirahais: jų vidinio gyvenimo kokybė, sugebėjimas išgyventi laimę ir pasitenkinimą. Pirahai kūrė savo kultūrą, kreipdami dėmesį tik į tai, kas buvo naudinga jų išlikimui. Mano tikėjimas atrodė čia visiškai netinkąs. Pirahams tai tebuvo prietarai. Pamažu ir man pačiam taip ėmė atrodyti.
Pradėjau rimtai kvestionuoti tikėjimo prigimtį. Tikėjimą kažkuo nematomu. Maždaug praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje turėjau sau pripažinti, kad jau nebetikiu nė į vieną tikėjimo dogmą, į nieką antgamtiško. Taigi tapau slaptu ateistu. Nesididžiavau tuo ir bijojau pasekmių. Prireikė dvidešimties metų, kol pasijaučiau galįs priimti viso to, kas įvyko, pasekmes. Asmeniškai man šis prisipažinimas turėjo skaudžių pasekmių. Kiekvienam būtų sunku pasakyti savo artimiausiems draugams ir šeimai, kad jis jau nebeturi nieko bendro su savo ir jų pamatiniais įsitikinimais. Galiausiai religijos praradimas ir po to sekęs epistemologinis lūžis man baigėsi skyrybomis. Įvyko tai, ko labiausiai norėjau išvengti.
Danielis Everetas, „Don't sleep, there are snakes“ (2008)