Tartum tyčia sudūžta įnoringos minutės,
Šipulių apgulty išsidraikę pašvaistės,
Nelaisvėj spurdės ką tik siųstos žinutės
Virpesių pilnatim kaip patvinusiom gatvėm.
Tiktai mirksniai iliuzijų pasiekia būtį,
Atakuojant miražams, nukentėję nemiega
Siluetai minčių toj stoty, kur paguodžia,
Kai nematomi pirštai nuima kaukę
Nuo šešėlių. Iš padangėj užgimusio žaismo
Šiltas nerimas varva varvekliais,
Laikas tirpsta atsiveriant vartams
akyse pakeliui į pilnatvę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2014-02-04 22:59:56
akivaizdus tik nerimas (normalu)
pakeliui (į pilnatvę)?
Tekstas nepabiręs, valdomas. Emocija , manau, visiems aiški, savo neapibrėžtumu.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-04 22:43:43
apgultį (ką?) arba apgulty (kur?)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-04 21:54:07
Pritariu Indausui - čia labai puiki vieta. Ir pabaiga tokia rami, na, kaip ir dera plėtojant autoriaus jausmų išraišką.
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2014-02-04 21:01:30
Skaičiau ir galvojau, kokia vistik tiesa parašyta, labai patiko.Ačiū
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-02-04 17:53:05
nematomi pirštai nuima kaukę nuo šešėlių iš padangėj užgimusio žaismo... va čia tai jėga, aišku, jeigu nebūtų sukapota taškais, kableliais.