Tartum tyčia sudūžta įnoringos minutės,
Šipulių apgulty išsidraikę pašvaistės,
Nelaisvėj spurdės ką tik siųstos žinutės
Virpesių pilnatim kaip patvinusiom gatvėm.
Tiktai mirksniai iliuzijų pasiekia būtį,
Atakuojant miražams, nukentėję nemiega
Siluetai minčių toj stoty, kur paguodžia,
Kai nematomi pirštai nuima kaukę
Nuo šešėlių. Iš padangėj užgimusio žaismo
Šiltas nerimas varva varvekliais,
Laikas tirpsta atsiveriant vartams
akyse pakeliui į pilnatvę.