Nebūsiu originalus tardamas, kad žmogus gimsta du kartus: pirmąkart iš motinos įsčių kaip grynai gamtinė būtybė, o antrą – kai pradeda kalbėti, kai pradedamas auklėti. Galime teigti, jog kalba, kaip atminties ar sąmonės pagrindas, ir žmogaus siela turi tiesioginį ryšį. Gimusi iš motinos įsčių, žmogiškoji be atminties, bekalbė būtybė jau įgijusi Nežmogiškumo padovanotą galimybę tapti asmenybe. „Mūsų smegenys anatomiškai ir fiziologiškai (kūniškai) yra pasiruošusios kalbinių signalų perdirbimui“ – tai Džiuljanas Džeinsas (Julian Jaynes). Bejėgiškam gyvybės gurvuolėliui, be oro, maisto, reikalinga mamos globa, pirmosios žmogiškumo pamokos, šeimos ir visuomenės pastangos. Be šių pastangų ar įmanoma šiam gyvybės žiupsneliui tapti tuo, kuo tikisi jo gimdytojai ir visuomenė? Knygoje aš kaip asmuo galiu remtis išdėstytais faktais, kitaip tokio teiginio negalėčiau pagrįsti.
„Smegenys, protas ir elgesys“ (autoriai F. Blum, A. Leizorson, A. Xoftegter) aprašomas keistas ir tragiškas įvykis. Kaimynai ištisą dešimtmetį stebėjo, kaip šio namo gyventojai neša maistą į pagalbinį pastatą. Iškviestos socialinės ir policijos tarnybos rado nedidelę angą aklinoje sienoje, o išvertę dalį jos atsivėrusioje patalpoje išvydo trylikametę mergaitę. Kodėl taip pasielgė su ja gimdytojai, išties įdomu, bet įdomiausia mūsų pokalbiui tai, jog medikų, psichologų, psichoterapeutų pastangos išmokyti ją kalbos ir kitų žmogiškų įgūdžių buvo bergždžios. Ji taip ir liko gyva žmogiškos išvaizdos bekalbe būtybe.
Gražios ir žavios pasakos apie Mauglį ar Tarzaną tėra iliuzija, žmogus negali tapti mąstančia ir kuriančia asmenybe be bendrijos, be auklėjimo. Tiesa, bekalbės Esmo patirtys į „švarią“ sielą veikia asmenybės turinį. Totemas – klano, genties protėvis – nėra tas pat, kas gamtoje sutinkamas augalas, gyvūnas ar negyvosios gamtos objektas. Jis įprasminamas (sutelkiama prasmė) tam tikrame magiškame ir šventame ženkle, tokiame, kaip kilmės nuoroda, apraminanti begalinį tikrovės troškulį, prarasto rojaus ilgesį, pagrindžiant, suteikiant pagrindą genties ar klano kilmei, kaip ženklas, turintis galių bendrijos kasdienybėje. Šis kilmės įprasminimas ir suvokimas, paprasčiau tariant, prasmė – (prasti, vokti, jungti – sąmonės veiklą, veiksmą apibrėžiantys žodžiai) žmogiškosios veiklos produktas – kalbinė-ženklinė atminties-mąstymo išraiška, bekalbės kūniškos patirties įženklinimas, Tikrovės už žmogaus sužmoginimas ir prisijaukinimas.
Vedų galios apraiška įkūnyta žodžio VIDJA magijoje kaip transcendentinė-kosminė galia, kuria naudojasi žmonių bendruomenės išskirtiniai individai. Jos raida laike neišnyko, bet įgavo sutankintos galios vaizdinį, kurios išraišką apibendrinant galima įvardinti kaip religiją, meną ir mokslą. Kalba – pagrindinis įrankis ir ginklas, kurio pagalba žmogiškos esybės struktūrizuoja savo patirtį, kuri įgalina pakilti virš tylinčių esybių peizažo, prisijaukinti jį ir įkalbinus užvaldyti. Kalba, atmintis ir mąstymas nėra įgimti, juos įgyjame gyvenimiškoje patirtyje, paprasčiau tariant, „užauginame“ žodyną. Šis veiksmas suteikia mums galimybę galvoti apie įvykius ir ryšius tarp jų, planuoti ir spręsti, išsirinkti ir veikti. Dažniausiai veikiame, galvojame, sprendžiame uždavinius, „neįjungdami“ sąmonės, tik po tam tikros trukmės mintimis grįžtame į tai, ką padarėme, sukoncentruojame sąmoningą protą tame įvykyje, naudodamiesi įsivaizduojamąja elgesio rekonstrukcija, suteikiame savo veiksmams racionalų arba į tai panašų tikslą, kuris išskiria iš mūsų sąmoningai užsibrėžtų tikslų savęs įvertinimą ir vertingumą.
Modernusis mąstymas „vyksta“ laike, esamasis neįgalus be būtojo kartinio, būtojo dažninio, o būsimasis tėra esamojo „norų“ perkėlimas į „ateitį“, kuri mirksniu tampa dabar ir čia, po akimirkos – jau būtuoju. Pagrįstas klausimas: o kur „esti“ šie „laikai“? Atsakymas tarsi aiškus – mūsų sąmonėje, atmintyje, o jei tiksliau – kalboje. Matematinė eksperimentinė gamtotyra ir technologija nieko verti be laiko dimensijos, kaip anksčiau minėjau, tėra kita ženklų sistema – matematinė kalba.
Mano jau minėtas Džiuljanas Džeinsas iškėlė gana spekuliatyvią nuomonę, jog asmenybės vienybė atsirado palyginti neseniai. Tiesa, jo teiginių patvirtinti neįmanoma, nors jie pagrįsti svarbiausiu žmogaus įrankiu ar ginklu – kalba. Tokia sąmonė, kokią mes ją dabar suvokiame, atsirado tik prieš 3000 metų, kai gyvoji kalba persikėlė į raštą. Iki tų laikų žmogus naudojosi, kaip Džeinsas vadina, „bikameriniu“ protu, tai reiškia, kad abu smegenų pusrutuliai iki tam tikro lygio veikė nepriklausomai vienas nuo kito. Kalba kažkokiu būdu gali generuotis dešiniajame pusrutulyje, o suvokiama kairiuoju. Tokią kalbą žmogus galėjo aiškinti kaip „Dievo akį“, tarsi iš šalies atsiranda kalbantysis.
Ražas
2014-02-04 12:11:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-02-04 22:20:12
Dar geriau supratau, kodėl prasmės ilgesys. Tai siekimas prisijaukinti tikrovę už žmogaus.
Mergaitės nekalbėjimas man vis tiek daugiau ne socialinės atskirties padarinys. Kad ir kaip teigė Dž.Džeinsas, ryšio su aplinka nebuvimas galėjo tik prisidėti prie bekalbystės (nes dėl įvairių priežasčių galėjo tiesiog nesivystyti smegenys). Na, bet gal viskas ištirta ir tuščias reikalas neigti šį pavyzdį.
Nesupratau sakinio (II pastraipa) Tiesa, bekalbės Esmo patirtys į „švarią“ sielą veikia asmenybės turinį. Patirtys į sielą ar kaip?
Prieš Totemą reikėtų kokio nors perėjimo (kaip totemas bus siejamas su bendrija). Porą kartų perskaičius, pastraipa aiški, bet pirmąkart stabdo.
Iki „kur „esti“ šie „laikai“ (12 ir 13 eil. nuo galo) atvesta nuosekliai, bet vis tiek paradoksaliai skamba, kad laikai – kalboje... Glumina ne teiginys, o junginys.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-02-04 13:36:54
Nebūsiu originalus sakydamas: nesupratau nieko... Skaičiau. Pridėkit mane prie pliuso...