Jau senai pamiršai, kai 
                        auksiniai rugiai
Tavo kojas basas bučiavo,
Iš rugiagėlių žydrų tarsi 
                        žvilgsnių mielų
Vainikus sau nupynei ir bėgai 
                        su vėju lenkčių.
Metai ėjo, deja, šiandien
                        jau nebe ta,
Nebesiveji savojo vėjo,
Nors banguoja rugiai,
                       mėlynuoja laukai,
Bet akių žydrume nebežydi aistra —
Tik prabėgusių metų
                       šešėliai...