Metai
Jau senai pamiršai, kai
auksiniai rugiai
Tavo kojas basas bučiavo,
Iš rugiagėlių žydrų tarsi
žvilgsnių mielų
Vainikus sau nupynei ir bėgai
su vėju lenkčių.
Metai ėjo, deja, šiandien
jau nebe ta,
Nebesiveji savojo vėjo,
Nors banguoja rugiai,
mėlynuoja laukai,
Bet akių žydrume nebežydi aistra —
Tik prabėgusių metų
šešėliai...