Tyloje, tamsoje, šešėliuose,
Migloje ir žemės plyšy —
Aš esu ten, kur mintis atsėlina,
Mintis, jog pats nežinai, kas esi.
Aš stoviu už permatomos širmos,
Kurią apsupa virpantys muzikos garsai.
Stiklu nubėga lašas pirmas,
Prisiminimus nusinešdamas visai.
Tu nežinai, kad aš ten stoviu,
Kad esu už virpančio šešėlio.
Alkanos snaigės paliečia kojas,
Snaigės, su kuriom viltis išėjo
Ir kurios jos nepaleido.
Sieloje plakas žodžiai rimti.
O aš esu tik tavo aidas,
Atkartojantis mintis.
Tu nežinai kieno tas veidas,
Nežinai, kad aš ten tebesu.
Ir nežinai, kad aš tik aidas
Tarp slenkančių rudens debesų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-02-08 00:19:04
Aš, tu...
Norisi nuoširdžiai patarti (o būtų ką!), bet kad darote tai, kas viename spektaklyje įvardinta „trepsės namais“...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-01 16:25:08
Vis geriau rašote. Bet dar vienas esminis minusas liko - kapotos strofos, trūksta lengvumo. Kapotos nėra blogai, bet tada reikia jas pritaikyti pagal temą - čia netinka. O, va, jau paskutinis posmas yra be priekaištų (aidas ir veidas tos pačios kalbos dalys, bet tai nieko baisaus) :)))