Tyloje, tamsoje, šešėliuose,
Migloje ir žemės plyšy —
Aš esu ten, kur mintis atsėlina,
Mintis, jog pats nežinai, kas esi.

Aš stoviu už permatomos širmos,
Kurią apsupa virpantys muzikos garsai.
Stiklu nubėga lašas pirmas,
Prisiminimus nusinešdamas visai.

Tu nežinai, kad aš ten stoviu,
Kad esu už virpančio šešėlio.
Alkanos snaigės paliečia kojas,
Snaigės, su kuriom viltis išėjo

Ir kurios jos nepaleido.
Sieloje plakas žodžiai rimti.
O aš esu tik tavo aidas,
Atkartojantis mintis.

Tu nežinai kieno tas veidas,
Nežinai, kad aš ten tebesu.
Ir nežinai, kad aš tik aidas
Tarp slenkančių rudens debesų.