Žmogau, žemės vaike,
Po žydinčias pievas
Vaikei vasarinį drugelį.
Šypsojosi saulė, šlamėjo miškai,
Kartodami juoko varpelį,
Bet metai skubėjo, užaugai ir tu,
Rugių brydėm meilę lydėjai.
Širdis nenutilo, skambėjo dainoj
Romantiški meilės varpeliai.
Praskriejo jaunystė, pamojo sparnu,
O tu jai pamot nesuspėjai.
Skubėjai pramintu likimo keliu,
Pamiršęs, kaip skamba varpeliai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2014-02-02 07:19:18
Vaje, kaip gražiai suskambėjo varpeliai — kiekvienam amžiaus tarpsniui vis kitoks. Teisingai Herbera priminė, jog ir senatvėj skamba, tik gal per daug prislopintai ir tyliai, todėl jo neišgirstame.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-01 16:11:43
Švelnus eilėraštis, bet žodžio „varpelis“ ir „varpeliai“ tokiam palyginti trumpame tekste 3 kartojimų atsakyčiau. Man irgi kartais keistai atrodo, kada kas nors rašo, kad autoriaus vietoje daryčiau taip arba anaip (norisi pasakyti, kad kai tu rašysi, tai rašyk taip, kaip tau geriau, o dabar...). Bet šįsyk yra kitoks atvejis, kadangi net ir medus valgomas apkarsta, todėl tas gražus žodis, kuris, beje, yra dar ir pavadinime, praranda savo išskirtinę prasmę.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-02-01 13:14:40
Tikrai švelniai skambantis varpelis.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-02-01 13:09:33
Geras.
O varpeliai gali skambėti ir senatvėje, aišku, kitaip Nors apie tai nėra minima, tačiau kūrinėlį pasiimu